Kas yra piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią?


Šventosios Dvasios nužengimas. Ikona. Šv. Dvasia vaizduojama liepsnų pavidalu
Mt 12,31 „Sakau jums: kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas.“
Mk 3,28-29 „Iš tiesų sakau jums: bus dovanoti žmonių vaikams visi nusikaltimai ir piktžodžiavimai, kad ir kaip jie piktžodžiautų; bet jei kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam amžiais nebus dovanota, ir jis bus kaltas amžina nuodėme“.
Lk 12,10 „Kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam nebus atleista.“
Šventoji Dvasia - trečiasis Dievo Asmuo (Hipostazė), Tikras Dievas, garbinamas ir šlovinamas su Tėvu ir Sūnumi. Ji[s] amžinybėje kyla iš Tėvo, yra Visagalis, Visažinis. Šventoji Dvasia yra nematoma ir Jos veikimai yra vadinami Dievo malone.  Ką reiškia šie stiprūs Kristaus žodžiai apie neatleistiną nuodėmę? Šventasis Jonas Auksaburinis aiškina:
„Pirmiausia įdėmiai išklausykime šiuos žodžius: visokia nuodėmė ir piktžodžiavimas, sako Jis, bus atleisti žmogui; kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, bet piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią nebus atleistas nei šiame, nei būsimajame amžiuje [t.y. amžinybėje].  Ką reiškia šie žodžiai? Jūs daug apie Mane kalbėjote, kad Aš - apgavikas, kad Aš - Dievo priešas. Aš jums tai atleisiu ir nereikalausiu jums bausmės, jei gailėsitės; bet piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią nebus atleistas ir besigailintiesiems. Kaip tai? Juk ir ši kaltė buvo atleista besigailintiems. Daugelis iš tų, kurie piktžodžiavo prieš Dvasią, po to įtikėjo ir viskas buvo atleista. Ką reiškia šie žodžiai? Kad piktžodžiavimas prieš Dvasią Šventąją yra ypatingai neatleistinas. Kodėl gi? Todėl, kad Kristaus nepažino, [nepažino] kas Jis buvo; o apie Dvasią buvo gavę pakankamą pažinimą. Mat viską, ką kalbėjo pranašai, kalbėjo įkvėpti Dvasios ir Senajame Testamente visi turėjo apie Jį aiškų pažinimą. Taigi, Kristaus žodžiai reiškia štai ką: tegu jūs piktina Mano kūnas, kuriuo Aš apsidengiau; bet ar galite jūs pasakyti ir apie Dvasią, kad Jos nepažįstame?“
Kitaip tariant, žydai galėjo piktintis Kristumi, nes, nors ir Senajame Testamente buvo išpranašauta, kad Mesijas bus Dievo Sūnus ir buvo nuorodų, kad Dievo Sūnus bus Dievas, tačiau sąžiningas žydas turėjo „teisę“ pasipiktinti nesuprasdamas to, kas įvyko. Priešingai, žydai jau Senajame Testamente puikiai pažinojo Šventąją Dvasią, kuri kalbėjo per pranašus, darė stebuklus. Tačiau kai Kristus akivaizdžiai veikė Šventosios Dvasios galia (darė Mesijui išpranašautus stebuklus - gydė ligonius, prikėlė Lozorių iš mirusiųjų, maitino alkstančius, išvarinėjo demonus, valdė gamtos stichijas), kai kurie žydai ėmė kaltinti jį naudojant magiją ir tarnaujant šėtonui: „Jis išvaro demonus demonų valdovo Belzebulo galia“ (Lk 11,15). Į tai Kristus atsakė: „Jeigu ir šėtonas pasidalijęs, tai kaip išsilaikys jo karalystė?! Jūs sakote mane išvejant demonus Belzebulo galia. Jeigu jau aš išvarau juos Belzebulo galia, tai kieno galia išvaro jūsų sekėjai? Todėl jie bus jūsų teisėjai“ (Lk 11,18-19). Kitaip tariant, jei netiki Kristumi, tai dar suprantama, bet jei tiki Šventąja Dvasia ir Jos stebuklais, kuriuos liudija juos darantieji tarp žydų, tai tų stebuklų, kuriuos atlieka Kristus prirašymas piktajai dvasiai yra aiškus piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią.

Šv. Bazilijus Didysis ir šv. Simeonas Naujasis teologas pabrėžia, kad dabartinėmis sąlygomis piktžodžiavimo prieš Šventąją Dvasią pavyzdys būtų Bažnyčios pripažintų šventųjų asketų dovanų, gautųjų iš Šventosios Dvasios, priskyrimas piktajai dvasiai. Tarkime, žmogus yra krikščionis, jis tiki Švenčiausiąja Trejybe, tiki Šventąja Dvasia ir Jos veikimu. Jis sutinka Bažnyčioje kitą krikščionį, kuris demonstruoja Šventosios Dvasios dovanas („vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia – pažinimą, kitam – tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam – gydymo dovaną toje vienoje Dvasioje, kitam – stebuklingus darbus, kitam – pranašavimą, kitam – dvasių atpažinimą, kitam – įvairių kalbų dovaną, kitam – kalbų aiškinimą.“ - 1 Kor 12,8-10). Piktžodžiautojas ima iš pykčio ir pavydo kaltinti, kad šventasis yra apdovanotas ne Šventosios Dvasios, o apsėstas demonų. Žinoma, „piktžodžiavimas“ Evangelijoje reiškia ne tik šnekėjimą, bet ir įvairius veiksmus prieš Šventosios Dvasios veikimus.

Teologas Aleksejus Osipovas apibendrina šią nuodėmę kaip kylančią iš tokios kraštutinai sugadintos sielos būklės, kurioje žmogus nebegali atgailauti. Ši nuodėmė yra priešinimasis akivaizdžiai tiesai, kai žmogus suvokia, kad tai yra tiesa ir sąmoningai veikia prieš ją. Jis suvokia, kad Dievas yra, jis žino, kas yra Šventoji Dvasia ir mato, kad čia veikia Šventoji Dvasia, tačiau jis jau tiek yra atsidavęs demonams, kad greičiau yra linkęs piktžodžiauti, nei pripažinti. Todėl ir šv. Jonas Auksaburnis sako, kad net jei kas galėsis šios nuodėmės post factum, susidūręs su Dievu amžinybėje, tai jau bus per vėlu (žinoma klausimas, kaip ten amžinybėje apskritai bus su atgaila). Atgailos nebuvimas (ir jos neįmanomumas, visiškas širdies užkietėjimas) - išskirtinis šios nuodėmės bruožas. 

Taip pat skaitykite: Ką daryti, jei piktžodžiavau prieš Šventąją Dvasią?

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai