2014 m. rugsėjo 28 d., sekmadienis

Garbingojo Kryžiaus iškėlimo giesmės

Rusų k.:



Graikų k.:

Gruzinų k.:

Visose trijose giedami žodžiai: „Tavo Kryžiui, lenkiamės, Valdove, ir šventąjį tavo Prisikėlimą šloviname“.

Šis tas įvairesnio - lotyniškas Garbingojo Kryžiaus introitas. „Mums pridera girtis Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, kuriame yra mūsų išganymas, gyvenimas ir prisikėlimas...“


2014 m. rugsėjo 27 d., šeštadienis

Šv. Dvasios vienuolyno vyresnysis groja pianinu




Radau netyčia šį video internete ir negalėjau nepasidalinti. Vilniaus Šventosios Dvasios stačiatikių vienuolyno vyresnysis (vienuolyno dekanas; abato vienuolynas neturi, nes yra pavaldus arkivyskupui) tėvas Antonijus (Gurinovičius) groja pianinu. Vėliau prie jo prisijungia vokalistė, kunigo Olego žmona ("motulė", "matuška") Anastasija Pristavko. 

Atidarytas Stačiatikių Religinio Švietimo ir Ugdymo Institutas



Šiandien, 2014 m. rugsėjo 27 d., Vilniuje įvyko Stačiatikių Religinio Švietimo ir Ugdymo Instituto atidarymas. Instituto vadovas - kunigas dr. Sergijus Neifachas. Institutas užsiims šviečiamąja veikla bei jau siūlo vienerių metų (90 ECTS) stačiatikių pedagogikos ir didaktikos kvalifikacijos kėlimo kursą (bendrai su Lietuvos Edukologijos Universitetu).

2014 m. rugsėjo 25 d., ketvirtadienis

Origeno hermeneutika [video, paskaita]



II-III a. krikščionių autoriaus, Origeno Šventojo Rašto aiškinimo (egzegezės) teorijos pristatymas. Jį skaičiau religijos filosofijos seminare.

2014 m. rugsėjo 22 d., pirmadienis

Mokantiems rusų kalbą

Prisidėjau prie rusakalbio ortodoksų jaunimo klubo "Metanoia" organizavimo, skaitysiu ten kelias paskaitas. Taigi, mokančius rusų kalba kviečiu prisijungti. Šį sekmadienį buvo pirmasis susitikimas, veiklos aptarimas ir planavimas, o kitą sekmadienį - jau pirmoji vieša paskaita.




2014 m. rugsėjo 19 d., penktadienis

„Neleisk mūsų sugundyti“/„Nevesk mūsų į pagundą“

Šv. Antano Didžiojo ikona. Rankose jis laiko ritinį su jo paties pasakyta ištara (apoftegma): „mačiau šėtono spąstus, išdėliotus žemėje“
Lietuvoje yra viena lietuvių kalba besimeldžianti ortodoksų (stačiatikių) parapija - šventos Paraskevės cerkvės. Ši parapija - smagi vieta, nes daugelis jos dvasinių vaikų yra nuoširdžiai užsidegę tikintieji. Tačiau tai puiki vieta ir Liturgijos mylėtojams, nes Vilniaus ir Lietuvos vyskupijoje turint tiek mažai lietuvių kalba tarnaujančių dvasininkų, labai lengva diskutuoti apie liturginių tekstų vertimus bei juos tobulinti. Milijoninėje Lietuvos Romos Katalikų Bažnyčioje bet kokio liturginio teksto redagavimas yra gerokai sudėtingesnis procesas. 

Šioje parapijoje skiriasi netgi skaitoma „Tėve mūsų“ malda, kuri čia sakoma:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, 
Teesie šventas tavo vardas, 
Teateinie tavo karalystė, 
Teesie tavo valia, 
kaip danguje, taip ir žemėje. 
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien 
Ir nevesk mūsų į pagundą 
Bet gelbėk mus nuo pikto. 
Kunigas: Nes tavo yra karalystė, ir galybė, ir garbė - Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios - dabar ir visados, ir per amžių amžius 
Amen.
Tokį maldos vertimą galima rasti kai kuriuose Naujojo Testamento ir Didachės leidimuose, kaip ir eilutę, kurią sako vien tik kunigas (Naujojo Testamento ir Didachės rankraščiuose ji skamba taip: „nes tavo yra karalystė, ir galybė, ir garbė per amžius. Amen“). 

Tačiau didysis skirtumas yra ne šioje eilutėje, ji tradiciškai skaitoma visose ortodoksų bendruomenėse, katalikų praktikoje ji skaitoma kiek vėliau, ji atskirta nuo pačios maldos. Didysis skirtumas yra eilutėje, einančioje prieš ją. Romos Katalikų Bažnyčios Katakizmo leidime lietuvių kalba ji yra išversta: „ir neleisk mūsų gundyti“. Šitaip Romos katalikai ją skaito per visas šv. Mišias ir taip meldžiasi namie.

Originalus tekstas šioje vietoje teigia: kai me eisenenkeis emas eis peirasmon“ - pažodžiui: ir ne įvesk mūsų į pagundą (peirasmon - vyr g., vienaskaitos galininkas; priešdėlis ir prielinksnis eis atitinka lietuvišką „į).

Lotyniškas maldos vertimas seka graikišku originalu: et ne nos inducas in tentationem“. Daugelis protestantiškų vertimų reformacijos pradžioje vertė maldą taip pat: Martinas Liuteris (1522 m.) išvertė „und führe uns nicht in Versuchung“, anglikonų vertėjai Karaliaus Jokūbo Biblijoje (1611 m.) ir Book of Common Prayer (1662 m.) vertė maldą į „and lead us not into temptation“ (senesniame, 1549 m. leidime - and leade us not into temptacion). Šitaip maldą vertė ir protestantas Martynas Mažvydas savajame „Katekizme“: „neved mus ingi pagundima“.

Stačiatikių vertimų tradicijoje sekta tuo pačiu supratimu. Seniausieji 1092 m. vertimai senąja slavų kalba pateikia i ne vvedi nas v napastj“ (vėlesni - „vo iskušenije), ta pati logika išsaugoma vertimuose į gruzinų, rumunų ir kt. kalbas. Taigi, gali kilti klausimas, ar šis universalus vertimas forma „nevesk mūsų į pagundą“ yra atsitiktinis, ar esminis? Galbūt lietuvių kalba geriau sakyti „neleisk musų gundyti“?

Seniausiasis mums turimas išsamus tekstas apie krikščionišką maldą, Origeno traktatas Apie maldą“, kurį jis rašė šv. Ambraziejui, tikina, jog maldos žodžiai „nevesk mūsų į pagundą“ nėra atsitiktiniai. Pasak Origeno, „neįmanoma išsigelbėti be gundymo“ (šią mintį jis kartoja ir kituose veikaluose, pvz. Giesmių giesmės homilijose). Gundomas žmogus naujai atranda Dievo dovanas, tobulėja, tvirtėja. Tačiau jokiu būdu Origenas nesako „neįmanoma išsigelbėti, jei nei karto nebuvai sugundytas“.

Jausti pagundą ir būti sugundytam - du skirtingi dalykai. Šventieji Tėvai nuo seniausių laikų skyrė kylančią mintį, sumanymą (logismos) ir mintines nuodėmes. Viena yra matyti, jog gali nusidėti, kita - nusidėti. Polinkio į nuodėmę matymas nenusidedant yra netgi gilaus dvasinio nuolankumo dalis. 

Pasak Origeno, maldoje prašome ne nebūti gundomais, o nebūti sugundytais. Juo labiau ne prašome, jog Dievas neleistų šėtonui mūsų gundyti, o prašome, kad Dievas, kuris savo galia gali apsaugoti mus nuo nusidėjimo, savo malone tai padarytų - nepaisant patiriamo gundymo, jis neleistų mums gundymo priimti. Origenas prilygina pagundas tinklams (spąstams), išdėliotiems ant žemės ir teigia, esą mes prašome, jog Kristus mus vestų pro šiuos spąstus ir mes į juos neįkliūtume: „[Kristus] kalba tiems, kurie prieš tai buvo pagauti ir įėjo į pagundą, kreipdamasis tarsi į Savo nuotaką: pakilk, ateik, mano kaimyne, mano gražioji, mano balande“ - rašo Origenas.

Tai - ne tik Origeno nuomonė, bet ir Šventosios Tradicijos mokymas. Šitokio maldos aiškinimo laikosi ir Šv. Jonas Kasianas. Jis teigia, esą maldos žodžiai nevesk mūsų į pagundą nereiškia neleisk mūsų gundyti“ jeigu mes melsimės, kad mūsų neleistų gundyti (ne permittamur tentari), kaip bus išbandyta mūsų dorybės galia? [...] Gundytas buvo Jobas, bet jis nebuvo įvestas į pagundą, nes nekalbėjo kvailai prieš Dievą (Job 1,22) ir nesuteršė lūpų šventvagyste, ką jį norėjo palenkti padaryt gundytojas. Gundytas buvo Abraomas, gundytas buvo Juozapas, bet nei tas, nei kitas nebuvo įvestas į pagundą, nes nei vienas neįvykdė gundytojo valios

Beveik pažodžiui šv. Jono Kasiano žodžius apie tai, jog nevesti į pagundą nėra neleisti gundyti“ daugybėje savo šios maldos aiškinimų atkartoja ir šv. Augustinas. O, pavyzdžiui, veikale Apie nuopelnus ir nuodėmių atleidimą bei kūdikių krikštą“ jis teigia, kad nevesti į pagundą“ reiškia nepalikti be malonės, kai sukyla aistros“ (II,4). Šv. Augustinas moko, esą ne visi gundymai yra žalingi, o tik tie, į kuriuos mes įeiname. 

Šv. Grigalius Nisietis savo darbuose aiškina, kad „būti įvestam į pagundą“ reiškia į ją įeiti ir teigia, kad tai tolygu tapti nuodėmės vergu (kitaip tariant, jis aiškiai skiria gundymą nuo „įėjimo į pagundą). Šv. Jonas Auksaburnis, komentuodamas šią maldos eilutę teigia, jog mes neturime bijoti gundymo - „neturime atsisakyti dvasinių žygdarbių, kaip ir neturime savavališkai jų siekti“. Pagundų sutramdymui šventasis prilygina jūros sutramdymą. Tačiau, naudodami šią šv. Jono pastebėtą metaforą pamąstykime, ar sutramdęs jūrą Dievas ją paliko? Kodėl Dievas liepia Petrui eiti per ežero vandenį, o ne paverčia jo sausuma? Ar šv. Petro žengimas per vandenį nėra tolygus mūsų žengimui pro nuodėmių tinklus?

Lietuviškas maldos vertimas „neleisk mūsų gundyti“ liečia man asmeniškai labai liūdną temą, dėl kurios skauda širdį. Panašu, jog daugelis lietuvių vertėjų nesiorientavo į Šventųjų Tėvų mokymą ir Šventoji Tradicija jiems nebuvo rodiklis. Vien ką sako A. Rubšio arijoniškas Patarlių knygos vertimas, kur jis išvertė, esą Išmintis (t.y. Kristus) apie save kalba: „prieš amžius buvau sukurta, pačioje pradžioje, prieš žemės pradžią“ (Pat 8,22). Ir tai po to, kai šimtmečius Šventieji Tėvai Arijui ir jo pasekėjams įrodinėjo, jog hebrajiškas žodis kana“ reiškia ne „sukūrė“, o „turėjo“, nes ši eilutė buvo Arijaus erezijos atspirties taškas (A. Jurėnas ją verčia: Viešpats turėjo mane savo kelio pradžioje, prieš visus savo darbus).

Mačiau, kad tikintieji ir anksčiau yra kėlę šios eilutės vertimo problemą. A. Stulpinas pastebi, jog tai virto tam tikra tendencija - anksčiau vertę maldos žodžius „and lead us not into temptation; but deliver us from evil“ britai 1988 metais maldą išsivertė „save us from the time of trial“. Šventieji Tėvai moko, jog pagunda stiprina sielą, ji gali būti geras dalykas, o naujieji teologai moko žmonės bijoti bet kokio dvasinio išbandymo.

Šventieji Tėvai moko, jog Dievo prašome Jo malonės - kad vestų mus gyvenimo keliu ir neįvestų į jokią pagundą, o padėtų mums eiti vandenimis. Kad drąsiai žengtume tarp daugybės tinklų“, kaip savo maldoje kreipiasi šv. Jonas Damaskietis. Jei mes tikime Jėzų Kristų, jei mumyse gyvena Jo Šventoji Dvasia, jei sekame Jį ir nešame savo kryžių, mes drąsiai galime atsisukti į vakarus, papūsti ir spjauti šėtonui ir paklausti: „kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!

2014 m. rugsėjo 15 d., pirmadienis

Meilė ir baimė


Vakarų mistikas Eckhartas yra gražiai parašęs: „vergiška Dievo baimė turi būti atidėta. Teisinga baimė yra baimė prarasti Dievą“.

Ši ištara artima šv. Antano Didžiojo žodžiams: „Aš Dievo nebijau, bet myliu. Meilė išveja baimę“.

Ortodoksų santuokos metu visuomet skaitoma Apaštalo Pauliaus laiško ištrauka, kurioje žmonai liepiama „bijoti savo vyro“.

Pasakojama, kad nustebę britai klausinėjo Londono vyskupo Antano Surožiečio: „kodėl liepiama bijoti savo vyro?“. Vyskupas atsakė, kad viskas slypi teksto kontekste. Juk Apaštalas liepia vyrui mylėti žmoną, kaip Kristus - Bažnyčią, o žmonai mylėti vyrą kaip Viešpatį. Ką reiškia mylėti Dievą? Tai ne bijoti Jo bausmės, nebijoti jo; tai reiškia bijoti jį prarasti. Moteris turi suvokti, kaip ją stipriai myli vyras, kaip žmogus turi suvokti, kaip jį stipriai myli Dievas ir tada žmona bijos vyrą prarasti, kaip žmogus bijos prarasti Dievą.

Origenas apie meilę


Origenas - II-III amžiais gyvenęs krikščionių autorius, teologas, Biblijos aiškintojas (egzegetas), mokęs Aleksandrijos katechezės mokykloje. Jo veikalus skaitė ir studijavo daugybė iškilių Bažnyčios Tėvų, tokių kaip šv. Bazilijus Didysis, šv. Grigalius Nazianzietis, šv. Grigalius Stebukladaris ir daugybė kitų. Už mokymą apie visuotinį atkūrimą (apokatastazę), sielų sukūrimą prieš pasaulio sukūrimą ir kt. buvo V-ajame Visuotiniame Susirinkime pasmerktas kaip eretikas. Tačiau dėl savo didelės įtakos Bažnyčios Tėvams ir Bažnyčios mokymui yra priskiriamas prie Bažnyčios Tėvų.

Štai ką Origenas rašo apie meilę komentuodamas Giesmių giesmės knygą:
„Vyrai, mylėkite savo žmonas, kalbėjo Apaštalas, bet nesustojo, pasakęs: Vyrai, mylėkite savo žmonas; žinojo esant tokią vyrų meilę, netgi savo tikroms žmonoms, kuri yra neskaisti, bet kartu žinojo, jog yra tokia, kuri patinka Dievui; pamokė, kaip vyrai turėtų mylėti savo žmonas, pridurdamas: Vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip Kristus Bažnyčią.“ (II Giesmių giesmės homilija, 1 eil.)
„Sutvarkykite manyje meilę. Taikliai parinktas žodis: Sutvarkykite; nes daugelio žmonių meilė nesutvarkyta; ką turi mylėti pirmoje vietoje, myli antroje, ką antroje, myli pirmoje; ir ką reikia mylėti ketvirtoje vietoje, myli trečioje, vėl - myli trečioje vietoje tai, kas yra ketvirtoje; meilės tvarka daugelyje žmonių apversta aukštyn kojom. Bet šventųjų meilė yra sutvarkyta. Noriu pateikti kelis pavyzdžius, kad būtų suprasta, kas čia pasakyta: Sutvarkykite manyje meilę. 
Dieviškasis Žodis nori, kad mylėtum savo tėvą, savo sūnų, savo dukterį; dieviškasis Žodis nori, kad mylėtum Kristų; nesako juk tau, kad nemylėtum vaikų, kad meilė nejungtų tavęs su tėvais. Bet ką jis sako? Ragina, kad nesutvarkytos meilės neturėtum, kad nemylėtum pirma tėvo ir motinos, o paskui manęs, kad nelaikytų tavęs meilė prie tavo sūnų ir dukterų labiau negu prie manęs. kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane - nevertas manęs; kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane - nevertas manęs.  
[...] 
Sutvarkykite manyje meilę. Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu. Mylėk savo artimą kaip save patį. Nepasakė: Dievą kaip save patį, o artimą visa širdimi, visomis jėgomis, visu protu. Dar sakė: Mylėkite savo priešus, bet nepridūrė: visa širdimi. Dieviškasis Žodis nėra nesutvarkytas, neliepia to, kas neįmanoma ir nesako: Mylėkite savo priešus kaip save pačius, bet tiktai: Mylėkite priešus.“ (II Giesmių giesmės homilija, 8 eil.)

Tora - širdis


Ar žinote, jog sudėjus pirmąją ir paskutinę Toros (Mokymo, Įstatymo, Penkiaknygės) raides gaunasi žodis "širdis"? Hebrajų kalboje nėra rašomos balsės, o sprogstamieji ir pučiamieji priebalsiai rašomi ta pačia raide (pavyzdžiui, raidė "bet" ב reiškia ir B ir V raides).

Pirmasis Toros žodis, kuriuo prasideda Pradžios knyga, yra berešit (בְּרֵאשִׁית) ("Pradžioje"). Jis prasideda raide "bet", t.y. b/v.

Paskutinysis Toros žodis (paskutinis Pakartoto įstatymo knygoje) yra Izraelis (Israel - יִשְׂרָאֵל), jis baigiasi raide "lamed", L (ל). Sudėjus šiuodvi raides gauname žodį לֵב (LV), skaitomą "LEV". "Lev", hebrajų kalba, reiškia "širdis". Taigi, Įstatymas yra Senojo Testamento širdis.

2014 m. rugsėjo 14 d., sekmadienis

Bažnytiniai Naujieji metai

Adomo sukūrimas
Šiandien, rugsėjo 1-ąją dieną pagal Julijaus kalendorių (rugsėjo 14-ąją - pagal Grigališkąjį) Ortodoksų Bažnyčia švenčia Naujuosius metus. Tai - liturginių metų pradžia, Ortodoksų Bažnyčios švenčių ciklo pradžia. Metai prasideda rugsėjo 1-ąja, nes, pasak Bažnyčios Tėvų, tądien Edeno sode pradėjo darbuotis Adomas. Tai - žmonijos pradžia (kai kurie Bažnyčios Tėvai skaičiuoja ją kovo mėnesį).

Šie metai - 7523 nuo Adomo arba nuo pasaulio sukūrimo (t.y. nuo sukūrimo pabaigos, kai buvo sukurtas pirmasis žmogus). Šitokia skaičiavimo sistema - nuo Adomo sukūrimo - buvo sukurta Senojo Testamento laikais ir egzistavo Bizantijos imperijoje iki jos žlugimo 1453 m., o Rusijos imperijoje ši metų skaičiavimo sistema tebebuvo naudojama iki 1700-ųjų metų, kai ją panaikino Petras I. Tiesa, Bažnyčia šiuos metus sekė ir po to, kai politinės valdžios šio skaičiavimo atsisakė. Ir mūsų dienomis metus nuo Adomo galima sutikti bažnytiniuose dokumentuose ir įrėžtus kertiniuose bažnyčių pastatų akmenyse.


Vilniaus šv. Paraskevės cerkvės akmuo, skelbiantis, jog bažnyčia pastatyta 6883 m. nuo Adomo. Užrašas - senosios slavų kalbos skaitmenimis (raidėmis)
Alternatyvus, dabar paplitęs skaičiavimas nuo Kristaus gimimo buvo sukurtas VI a. po Kr. Šv. Dionisijus Mažasis apskaičiavo Kristaus gimimo datą (5504 m. po A.) ir Romos Bažnyčia perėjo nuo Anno Mundi (pasaulio metų) prie Anno Domini (Viešpaties metų) sistemos. Tuo tarpu Konstantinopolyje dar ilgai buvo ginčijama tiksli Kristaus gimimo data, todėl laikytasi tradicinės, senosios sistemos.

"Pasaulio sukūrimo" data šioje sistemoje yra paskaičiuota pagal Senojo Testamento pranašų ir patriarchų gyvenimo metus. Ši atskaitos sistema pakeitė senąją, pagonišką, kuri skaičiavo pasaulio metus ab urbe condita (nuo [Romos] miesto įkūrimo). Kadangi Bažnyčios Tėvai gerai žinojo, jog išskaičiuojamos pasaulio sukūrimo datos skiriasi mazoretų tekstuose ir Septuagintoje, bei šio klausimo tyčia ypatingai nenagrinėjo, o klausimas neliečia moralės ar tikėjimo tiesų, tai pačios skaičiavimo sistemos ir datos prasmingumas yra diskutuotinas.

2014 m. rugsėjo 13 d., šeštadienis

Ar gali būti, jog krikščionys atiminėja iš žmonių magines galias?

Esu ne kartą girdėjęs tokius okultinius teiginius, atseit Bažnyčia (paprastai - Romos Katalikų, nes apie kitas retai Vakaruose žino) yra sąmokslo organizacija, atiminėjanti iš žmonių magines galias. Kai kas tvirtino, jog taip moko laisvieji mūrininkai/masonai (kadangi neturiu tam patvirtinimo, tai negaliu sakyti, kad tikrai taip yra), bet ezoterinių teiginių šiuo požiūriu tikrai esu girdėjęs iš daugybės žmonių.

Klemensas Aleksandrietis iki atsivertimo buvo inicijuotas į misterijas
Šitokie teiginiai yra kvailystės dėl daugybės priežasčių.

1. Krikščionybė žino daugybė magų, atsivertusių į krikščionių tikėjimą. 

Protingi okultistai turėtų žinoti, jog seniausias šaltinis, iš kurio žinome apie Hermį Trismegistą, Vakarų okultizmo pamatą, yra Klemenso Aleksandriečio, vieno iš Bažnyčios Tėvų, raštai. Klemensas Aleksandrietis buvo inicijuotas į graikų misterijas ir puikiai išmanė to meto okultizmą. Bet Kristus jam pasirodė esąs galingesnis ir šlovingesnis už visus demonus.

Panašiu metu į krikščionybę atsivertė vienas vyresniųjų Antiochijos magų, Kiprijonas, vėliau miręs kankinio mirtimi vardan Kristaus. I-V amžiaus Romos imperijos intelektualai bei filosofai puikiai išmanė magiją, teurgiją ir kitas okultines praktikas, bet tai nestabdė jų nuo atsivertimo į krikščionybę. Jų atsivertimai į krikščionybę buvo savanoriški ir net pasiaukojantys - iki 313 metų Milano edikto krikščionybė buvo nelegali ir daugelis magų žinojo, jog priimdami krikščionybę, jie greičiausiai turės mirti dėl Kristaus.

2. Didžiųjų persekiojimų laikais vaikai nebuvo krikštijami.

Iš Kartaginos sinodo (III a.) ir kitų senovinių dokumentų žinome, jog krikščionys krikštydavo ir teikdavo švč. Komuniją ir mažiems vaikams, net kūdikiams. Tokio krikšto atveju krikšto tėvai prisiimdavo atsakomybę auklėti vaiką krikščioniškai. Tačiau prasidėjus didiesiems persekiojimams, ypač Diokletiano persekiojimams IV-ojo amžiaus pradžioje, krikščionys nustojo krikštyti kūdikius, idant išsaugotų jų gyvybes. Pažadas auklėti vaiką krikščioniškai yra tuščias, jei po krikšto greitu laiku galėjo būti nužudyti tiek krikšto tėvai, tiek vaikas. Atsakingiau imta žiūrėti ir į suaugusiųjų krikštą, nes tuo metu buvo suvokiama, kad krikštas tolygus pasiryžimui priimti kankinio mirtį, todėl žmonių, kurie nepasiruošę mirti už Kristų, kurie galėjo Jo išsižadėti, nekrikštydavo. 

Tai yra priežastis, kodėl tokie didieji šventieji, kaip šv. Bazilijus Didysis, šv. Grigalius Nazianzietis ir kt., būdami dvasininkų vaikais (tuo metu tiek kunigai, tiek vyskupai turėjo šeimas) krikštijosi tik sulaukę kokių 30-ies metų. Kūdikių ir vaikų krikšto praktika grįžo tik galutinai krikščionybei įsitvirtinus Romos imperijoje.

Jei žmonės iš tiesų turi kažkokių „stebuklingų galių“, tai per tuos pora šimtmečių ar daugiau, kai vaikai ir kūdikiai nebuvo krikštijami, jie jas galėjo atrasti ir suaugę nebesikrikštyti. Tačiau jokių ypatingų galių žmonės neatrasdavo ir, priešingai, daugybė liudijo krikšto ir patepimo mira metu mistiškai jautę Dievo malonę. 

3. Krikščionių šventieji lenkia galia bet kokį okultistą.

Paskaitykite šventųjų gyvenimas - tų, kurie, šv. Grigaliaus Nazianziečio žodžiais, yra „bekūniai kūne, nematerialūs materialiame, dangiški žemėje“. Šv. Antanas Didysis, šv. Serafimas Sarovietis... tūkstančiai jų. Visi jie buvo išsivadavę iš aistrų, ir viso, kas žemėje pavergia, gyvena nuolatiniame džiaugsme ir palaimoje, galėjo pakelti bet kokius sunkumus. Joks pagonis nėra niekada pasiekęs tokios palaimos, kokia gyveno krikščionių šventieji. 

Kuo žalingi okultizmas ir ezoterika?

Esu rašęs apie magiją ir demonologiją, apie angelus ir demonus. Skaitytojas klausia - bet kuo visgi konkrečiai yra žalingos maginės praktikos?


Odisėjus ir sirenos
Šį klausimą galima nagrinėti dvejopai. Viena vertus, kaip krikščionis galiu žvelgti į jį per Šventųjų Tėvų mokymą, kita vertus, naudodamasis prigimtiniu protu (kurį, pasak krikščionybės, sukūrė Dievas), galiu nagrinėti klausimą mokslo ar kitu požiūriu. Šiuo požiūriu ir pradėkime.

Yra daugybė skirtingų religijos aiškinimo teorijų. Viena iš įtakingųjų - C. Jungo archetipų teorija, teigianti, jog religiniai simboliai atitinka tam tikras mūsų psichikos tikroves, o veiksmai su jais veikia mūsų asmenybę, mūsų psichikos visumą. Tai reiškia, atlikdami tam tikrus religinius aktus, keičiame savo psichiką.


Jei religija, pasak šv. Augustino, yra žmogaus santykis su Dievu, tai okultizmas ir magija yra „sugedęs religingumas“ - užuot kūręs dialogo santykį su Dievu, žmogus bando jam įsakyti. Pavyzdžiui, kabaloje, judaizmo mistiniame mokyme, kur egzistuoja maginės praktikos, tikima, jog Dievas turi vyriškąją ir moteriškąją dalis, kurias sujungti kūrybai gali žmogus. Dievui žmogus tampa reikalingas. Tai - jau nebe krikščioniška meilė.


C. Jungo gyvenimas yra geriausia iliustracija to, ką su žmogumi gali padaryti okultizmas. Tikėjęs, jog magija, okultizmas ir kt. gali būti panaudoti geram sielos pertvarkymui, Jungas eksperimentavo su įvairiu dvasingumu. Tai privedė prie to, jog 40-ies metų jis girdėjo kaukiant sirenas (graikų mitologinės būtybės), regėjo demonus ir kitaip ėjo iš proto. Jei religija yra psichinės tikrovės dalis, tai „eksperimentavimas“ gali paprasčiausiai privesti prie beprotybės.

Krikščionišku požiūriu žinome, jog iš tiesų magas niekada nėra tikrasis įvykių kontroliuotojas. Buriantysis turi reikalo su nematomomis būtybėmis - demonais, kurios yra gerokai galingesnės už „kvietėją“. Maginiai seansai - tai tam tikras spektaklis, kurių metu demonai vedžioja burtininką už nosies, apsimesdami klusniais. Šitaip demonai įstumia magą į puikybę, visišką atitrūkimą nuo tikrovės ir ima jį valdyti. Paprastai demonų apsėsti žmonės arba išprotėja, arba baigia gyvenimą savižudybe - apie tokias pabaigas liudija ir Šventieji Tėvai, ir faktai.

Jei kada tektų susidurti su burtininku, kerėtoju ar panašiai, visi jie turi panašių bruožų. Pirmiausia jie susidomi, nuodugniai skaito sąvadus, grimuarus, ezoterines knygas ir taip toliau, po to ima trūkinėti jų ryšiai su giminaičiais, artimiausiais draugais. Jie ima užsiimti praktikomis, kurios iš šono kelia dvilypius jausmus - viena vertus, atrodo kvailai ir juokingai, kita vertus - liūdnai ir apgailėtinai. Šnekėti jie taip pat pradeda tokius dalykus, kurie yra ir juokingi, ir apgailėtini tuo pačiu metu, bet kuo jie giliau „lenda“ į magiją, tuo jiems patiems atrodo, jog jie yra genialūs, o visi aplink - „žemesnio lygio“ nieko nesuprantantys tamsuoliai  (tai - tipiniai dvasinio paklydimo pažymiai, apie kuriuos rašo šv. Nilas Sinajietis, šv. Jonas Pakopininkas, šv. Izaokas Siras ir daugybė kitų).

Pabaigų būna įvairių. Vieni įtiki, kad yra dievai ir nutaria tai patikrinti nusižudydami. Kitiems demonai sako, kad pasiims juos pas save, bet tam burtininkui reikia atsisakyti kūno ir jis nusižudo. Trečius ima kankinti vizijos, regėjimai, sapnai ir jie paprasčiausiai išprotėja. Ketvirtiems nutinka taip, kad demonai vieną dieną ima ir išsklaido visas iliuzijas, įstumdami žmogų į gilią neviltį ir priversdami nusižudyti. Tai gali būti įvilkta į įvairų „mitinį“ rūbą - kas mirdamas iškeliauja į kitas galaktikas, kas - į Šeolą ir panašiai.

Tai - kraštutinės asmenybės disintegracijos atvejai, bet svarbiausia yra pati kryptis, vektorius, kuriuo žmogų veikia okultizmas. Krikščionybė stiprina asmenybę - Šventieji Tėvai moko, kaip pasiekti beaistriškumą, dvasinį būdrumą (nepsis), protingą sąmoningumą, kaip mylėti kitus žmones. Okultizmas stumia žmogų į dvasinį girtumą, paklydimą, savikontrolės praradimą, o viską pridengia melagingais „savižinos“ lozungais.

2014 m. rugsėjo 11 d., ketvirtadienis

Rusija ir Dieviškoji Oikonomia

Šv. Ignatijus Briančianinovas, Sankt Peterburgo vyskupas
Neseniai žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“ (nr. 5) pasirodė A. Narbuto straipsnis „Trečioji Roma? Trečiasis Reichas? Trečioji Šventykla?“. Šiame straipsnyje tendencingai įrodinėjama, esą Rusijos Ortodoksų (Stačiatikių) Bažnyčia ėmė, nuo seniausių laikų, veikti išvien su pasaulietine valdžia ir visiškai atsidavė jai. Autorius rašo: „Kad ir kaip būtų, tačiau Stačiatikių Bažnyčia nesugebėjo į šio pasaulio kunigaikščio gundymus atsakyti Jėzaus žodžiais: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 1–11). Todėl tolimesnis stačiatikių likimas visiškai priklausė nuo žemiškųjų valdovų valios.“. Tik tarp kitko minima, jog filosofas Vladimiras Solovjovas, kaip ir kiti to meto ortodoksų filosofai, teigė, kad carinis absoliutizmas primetinėjo Rusijos imperijos ortodoksams realybės neatitinkančią idėją, esą pati Bažnyčia atsisakiusi savo teisių caro naudai.

Mano asmeninė patirtis rodo, jog toks požiūris dažniausiai kyla iš neatsižvelgimo į stačiatikių ekleziologiją. Tie, kurie pamato, jog Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Švenčiausis Sinodas kelis šimtmečius, nuo 1700 iki 1918 m. nerinko patriarcho (o patriarchato panaikinimas buvo ne oficialus Petro I veiksmas; jis prasidėjo kaip tiesiog kliūčių kūrimas po senojo patriarcho mirties) ir tai, jog Bažnyčioje įtaką įgavo pasaulietinė valdžia, nesusipažinę su Ortodoksų Bažnyčios „virtuve“ nusprendžia, kad Bažnyčia atsidavė valdžiai. Juk patriarchas primena popiežių, o jo vietą (bent dalinai) užėmęs imperatorius yra tarsi naujasis popiežius (iš čia Maxo Weberio terminas – cezarepapizmas). Tačiau patriarchas Ortodoksų Bažnyčioje nėra popiežius, kaip ir jo vietą užėmęs imperatorius.

Rytų Bažnyčios (jei taip dar galima ją vadinti laikais, kai egzistuoja autokefalinė Amerikos Ortodoksų Bažnyčia) organizavimo principai remiasi ankstyvosios Bažnyčios principu „kur vyskupas – ten ir Bažnyčia“, kurį aprašo šv. Ignotas Antiochietis. „Laiške efeziečiams“ jis tikintiesiems pataria derintis „prie Dievo proto (gnome)“, nes kaip Jėzus Kristus yra Tėvo protas, taip ir vyskupas „yra Jėzaus Kristaus proto. [...] Juk garbingoji jūsų kunigija, Dievo vertoji, yra suderinta su vyskupu kaip kitaros stygos. Šitaip vienmintystėje ir sąskambyje giedama Kristaus meilės giesmė“. Dėl praktinių priežasčių, vyskupai, kuriuos jungia vienas tikėjimas ir priklausymas vienam Kristaus Kūnui, t.y. Eucharistinis Bendravimas, organizuojasi į didesnius administracinius junginius, neturinčios sakrametinės reikšmės. Šiuos junginius valdo vyskupų taryba (Sinodas), kuriam pirmininkauja tam tikras vyskupas (tai gali būti arkivyskupas, metropolitas arba patriarchas). Šie junginiai yra juridiškai nepriklausomi vienas nuo kito, t.y. „autokefaliniai“ (išvertus iš gr. autokefalija – „savivalda“).

Autokefalinės Bažnyčios vadovo titulas – antraeilis dalykas. „Motinos-miesto“ (gr. metropolia), pavyzdžiui, sostinės ar istoriškai svarbaus miesto katedros vadovas paprastai turi metropolito titulą. Senovinių miestų, dažniausiai turėjusių imperatorių-ortodoksų sostus, vyresnieji vyskupai paprastai turi „patriarcho“ („šeimos galvos“) titulą. Kadangi nuo senovės vyskupai buvo vadinami „šventaisiais“, tai vyskupų tarybos pirmininką buvo įprasta vadinti „švenčiausiuoju“. Patriarchai istorijos bėgyje susikūrė daugybę titulų. Pavyzdžiui, oficialus Aleksandrijos patriarcho titulas yra: „Jo Palaimintybė Didžiojo Aleksandrijos Miesto, Libijos, Pentapolio, Etiopijos, Viso Egipto ir Visos Afrikos Popiežius, Tėvų Tėvas, Ganytojų Ganytojas, Prelatų Prelatas, Tryliktasis Apaštalas ir Pasaulio Teisėjas“, o Konstantinopolio patriarchas prisistato kaip: „Jo Dieviškoji šventenybė, Švenčiausiasis Konstantinopolio-Naujosios Romos arkivyskupas, Pasaulio (Oikoumenikos) Patriarchas“ (pabrėšiu, jog šie titulai buvo sukurti dar iki Bažnyčios skilimo į katalikus ir stačiatikius). Paprastai Vakariečiai įsivaizduoja, kad tokie titulai žymi nepaprastai didelę asmens galią, tačiau jie tik atspindi didžiadvasišką patosą, būdingą Rytų kultūroms.

Pavyzdžiui, po to, kai Romos Katalikų Bažnyčios popiežius ekskomunikavo liuteronus, jie rašė Konstantinopolio patriarchui laišką, siūlydami pradėti Eucharistinį Bendravimą. Konstantinopolio patriarchas Jeremijas II-asis atsakymuose kreipiasi į liuteronus tokiais žodžiais, kaip: „o, išmintingiausieji Vokietijos vyrai!“, „Didžiojo Tübingeno miesto gyventojai!“, „išmintingiausieji Teologai!“. Tačiau savo trečiąjį atsakymą baigia žodžiais: „Kadangi [jūs negerbiate Šventųjų Tėvų], prašome daugiau nebekelti mums liūdesio, neberašyti mums. [...] Nerašykite mums apie dogmas; bet jei sugalvosite rašyti, rašykite vardan draugystės. Sudie!“. Istorijoje buvo daugybė atvejų, kai Vakariečiai buvo suklaidinti Rytų patriarchų laiškų patoso ir nutarę, jog rytiečiai juos tiesiog dievina, tuo tarpu, kai tai tebuvo rytietiško etiketo dalis. Tai – viso labo poezija.

Šiai kategorijai priklauso ir patriarchų titulai – būdami tik vyskupais, jie neturi jokių didesnių kanoninių galių už bet kurį kitą vyskupą. Maskvos patriarchas neturi jokių kanoninių galių Vilniaus arkivyskupijoje – vienintelis vyskupas, kuris turi čia įgaliojimus, yra Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas. Net norėdamas nušalinti Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupą nuo katedros, Maskvos patriarchas turėtų gauti Šventojo Sinodo pritarimą, nes pasak kanonų, vyskupas gali būti nušalinamas tik kelių vyskupų sprendimu.

Ne gana to, autokefalinės Bažnyčios vadovas (nesvarbu, ar tai būtų patriarchas, ar arkivyskupas, ar metropolitas) gali būti nušalintas nuo katedros Visuotiniu („katalikišku“, gr. katholikos – visuotinis) sprendimu. Tokios drausminės priemonės buvo panaudotos prieš Rusijos patriarchą Nikoną, kai Rytų patriarchai bendru sprendimu jį suspendavo. Taigi, patriarchas, toli gražu, nėra popiežius.

Vienas ryškių vyskupiškosios nepriklausomybės pavyzdžių – Vilniaus ir Lietuvos metropolito Chrizostomo pozicija Lietuvos kovoje už nepriklausomybę. Metropolitas rėmė Sąjūdį, nepriklausomybės judėjimą. Sausio 13-ąją Lietuvos Ortodoksų Bažnyčia kreipėsi į kareivius, kad tie, kurie išpažįsta šios Bažnyčios mokymą, nenaudotų smurto. Tokia pozicija, galbūt, būtų nekorektiška Maskvos patriarchui, tačiau tinkama Vilniaus metropolitui.

Ortodoksų Bažnyčiai taip pat būdingas kitoks, nei Vakariečiams, valdžios ir Bažnyčios santykių idealas. Pagal dvi Kristaus prigimtis (dieviškąją ir žmogiškąją), kurios yra „viena, bet nesulieta“, šv. Justinianas Didysis IV a. sukūrė valdžių „sąskambio“ (gr. symphoneia) teoriją. Pagal ją, kaip žmogus turėtų savo asmeniniame gyvenime remtis „bendradarbiavimu“ (gr. synergeia) su Dievu, taip ir valdžia turėtų ieškoti Dievo valios ir derinti savo veiksmus su Bažnyčios mokymu. Ortodoksų Bažnyčiai nebūdingas radikalus materijos ir idėjos supriešinimas – Dievas perkeičia materiją atmainymu (metamorphosis), tuo remiasi ir visa ikonografinė Tradicija. Kaip pavienis žmogus gali patirti atmainymą, jo kūno perkeitimą, taip ir valstybė gali būti šventinama Dievo. Dievas gali pašventinti žmogaus kasdienybę, gali pašventinti valstybinį gyvenimą.

Sąmoningi valstybės gyventojų veiksmai darbuotis Dievo labui yra vadinami bendradarbiavimu Dieviškoje Oikonomijoje (gr. „oikonomia“, pažodžiui, – „namų statyba/valdymas“). Visa žmonijos istorija traktuojama kaip Dieviškoji Oikonomia – Dievo Karalystės plėtra, Jos sklaida iš garstyčios grūdo. Tai, ką M. Weberis vadina „cezarepapizmu“ Ortodoksų Bažnyčios mokyme traktuojama kaip ekleziologinė erezija (kitas klausimas, kiek šis Weberio „idealusis tipas“ iš viso pasitaikė istorijoje).

Nei vienas vadinamojo „Sinodalinio periodo“ (kai imperatorius kliudė patriarcho rinkimams) šventųjų ar Ortodoksų Bažnyčios pripažinimą įgijusių teologų niekada nelaikė Rusijos imperijos tvarkos normalia (todėl, vos atsiradus galimybei 1917 m., ir buvo išrinktas naujasis patriarchas). Vyskupavęs Sankt Peterburge XIX a. šv. Ignatijus Briančianinovas taip atsiliepė apie savo ganomųjų avių meilę imperatoriui: „Mūsų bėdos turi būti labiau dorovinės ir dvasinės. Išsidvokusi druska įspėja apie jas ir aiškiai parodo, jog [rusų] tauta gali ir turi tapti ginklu genijaus iš genijų, kuris, pagaliau, įgyvendins pasaulinės monarchijos mintį“ (Iš laiško abatui Antanui, 1861 spal. 26 d.). Pasak teologo Aleksejaus Osipovo, šioje citatoje šv. Ignatijus „išsidvokusia druska“ vadina Rusijos Bažnyčią, o „genijumi iš genijų“ – Antikristą.

Minėtasis teologas A. Osipovas, labai gerbiamas Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje (Maskvos Dvasinės Akademijos profesorius), yra surinkęs daugybę šventųjų pranašysčių apie tai, jog rusų tauta nusigręš nuo Dievo prie Mamonos. Vienoje viešų paskaitų A. Osipovas pasakoja, jog sovietiniais laikais vienuolės, turėjusios tiesioginį kontaktą su Optos senoliais (šventaisiais vienuoliais, gyvenusiais Optos dykumoje XVIII-XX a.), jam liudijo: „...o, štai, Optos senoliai lyg ir sakė, kad, lygtai, vėl atidarys visus vienuolynus, bažnyčias, ir kad vėl ortodoksai bus laisvi...“ Osipovas įterpia savo žodžius: „Jos juk netikėjo! Koks ten „tikėti“, kai [bolševikai] visus išvaikė.“ Osipovas pabaigia vienuolių žodžius: „[Optos senoliai sakė, jog] viską vėl atidarys, bet neilgam“.

Ortodoksų Bažnyčios vienybė ir ištikimybė savo tikėjimui remiasi „visuotinumo“ („katalikiškumo“) principu. Vienintelis institutas, galintis skelbti Ortodoksų Bažnyčios išpažįstamas dogmas, yra Visuotinis Susirinkimas, kuriame vyskupai atstovauja visą Bažnyčią (visas autokefalines Bažnyčias). Susirinkimas pripažįstamas Visuotiniu tada ir tik tada, jei jį priima tikintieji. Nei patriarchas, nei imperatorius, nei pavienės Bažnyčios Sinodas neturi teisės skelbti dogmų.

Todėl Bažnyčia sėkmingai atsilaikė ir kai Bizantijos imperatorius Leonas III ir jo įpėdiniai pradėjo prievarta kišti ikonoklazmo ereziją (draudė ikonų naudojimą bei jas naikino), ir kai popiežius Honorius I, tuomet dar neskilusios Bažnyčios popiežius, užtarė Konstantinopolio patriarcho Sergijaus I pradėtą primetinėti monotelitizmo ereziją (abu buvo pasmerkti kaip eretikai VI-ajame Visuotiniame Susirinkime), ir daugybę kitų spausimo atvejų. Būti ortodoksu – tai sekti Šventųjų Tėvų mokymu ir ieškoti Dievo valios, o ne palaikyti Vladimirą Putiną ar rusų imperializmą (žinoma, niekas netrukdo ir būti ortodoksu bei Putino šalininku, kol jis neverčia nusižengti Evangelijai). Ir ši Bažnyčios pozicija nesikeitė visus 2000 metų.

Minėtasis teologas taip išreiškia savo pasipiktinimą perdėtomis rusų monarchistų simpatijoms imperatoriui Nikolajui II-ajam: „2000 metų turėjome vieną Atpirkėją. Dabar jis – ne šiaip kas nors – o Atpirkėjas! Vaje! Pirmasis tarp rusų šventųjų! Kas ten visi tie Sergijai Radoniečiai ir Serafimai Saroviečiai! Jis – pirmas!“. Ir tai skamba prestižiškiausiose Rusijos Ortodoksų Bažnyčios mokslo įstaigose ir bažnytiniuose TV kanaluose.

Daugybė Rusijos šventųjų pranašavo apie tai, jog Rusija iškils, Rusija netgi taps imperija. Daugelis eilinių rusų mėgsta įsiklausyti būtent į šią pranašysčių dalį. Tačiau yra ir pranašysčių apie tai, jog tas imperatorius rusų tautą paklaidins bei ši taps Antikristo ginklu. Juk kai naujasis imperatorius gaus patepimą iš Maskvos patriarcho, tai visi rusai, pamatę tai per televiziją (kuri jau dabar Rusijoje gerokai iškreipta ir transliuoja „kitą pasaulį“), įtikės, jog jis – šventasis, Dievo išrinktasis, Mesijas, turįs išgelbėti rusų tautą. Tada ir iškils Trečiosios Romos svajonė, kuri, beje Ortodoksų Bažnyčios niekada nebuvo oficialiai pripažinta.

Oficialus Maskvos patriarcho titulas – „Maskvos ir Visos Rusios patriarchas“. Oficiali liturginė formulė minėjimui – „mūsų tėvas, švenčiausiasis patriarchas“. „Trečiosios Romos patriarcho“ titulo Maskvos vyskupas niekada neturėjo, o Rytų patriarchai niekada nepripažino Rusijos imperijos dvasinės įpėdinystės Konstantinopolio atžvilgiu. Tai niekada nebuvo Bažnyčios mokymas, o tik asmeninė žmonių nuomonė.

Rusija, be abejonės, turi savo dalį Dievo plane, turi savo eschatologinę misiją. Dar prieš pasaulio sukūrimą Dievas sukūrė planą amžių pilnatvei („...eis oikonomian tou pleromatos ton kairon...“, Ef 1,10). Tačiau pozityvų vaidmenį tame plane atlieka Rusijos žemių šventieji – šv. Jonas Kronštatietis, šv. Teofanas Atsiskyrėlis, šv. Siluanas Atonietis... O ką daro daugelis? Daugelis vaikosi „imperatoriaus“, „Pateptojo“, „Dievo pasiuntinio“. Kaip liūdnai juokauja A. Osipovas, „Pateptasis“ bus... bet ar žmonės pamiršo, kaip Dievas pyko, kai Izraelis užsimanė pateptojo karaliaus Sauliaus?

2014 m. rugsėjo 10 d., trečiadienis

"Tu esi vynmedis" [giesmė, gruzinų k.]



Tu esi naujai pražydęs vynmedis. Jauna, graži, auganti Edene, kvapnus tuopos medelis Rojuje. Tegu Dievas puošia tave. Niekas labiau nenusipelnė girių. Tu esi saulė, nuostabiai šviečianti.

Shen khar venakhi, akhlad aqvavebuli. norchi k'etili, edems shina nerguli. Alva suneli, samotkhes amosuli. Ghmertman shegamk'o vervina gjobs kebuli. da tavit tvisit mze khar da gabrts'qinvebuli.

Šen Char Venachi - Demetro I Gruzino (1093-1156) parašyta giesmė Dievo Motinai. Tai - vienas ryškiausių kaukazietiškojo ortodoksų giedojimo pavyzdžių, pasiekusių mus iš viduramžių. Jame girdime ryškią keturbalsę polifoniją

2014 m. rugsėjo 7 d., sekmadienis

Kristus kaip filosofas ikonografijoje

Ankstyvųjų krikščionių ikonografijoje galime sutikti neįprastą siužetą - Kristus vaizduojamas kaip filosofas.

Kristus vaizduojamas kaip filosofas su rankraščiu ir kaip Gerasis Ganytojas, nešantis ant pečių avį. Senovinis sarkofagas, ~III a.
 Kristus vaizduotas su tipiniu filosofų apdaru (lot. pallium) ir laikantis rankose knygą.



Kristus kaip filosofas ir Gantyojas
Pasak Andre Grabaro, senovėje sutinkamas bei paplitęs siužetas su laiku ėmė nykti ir tapo visiškai nebenaudojamas. 

2014 m. rugsėjo 2 d., antradienis

Kodėl video žaidimai gali būti žalingi?


Žaidimas - viena iš pagrindinių žmogiškųjų veiklų, pradėjusi egzistuoti kartu su žmogumi. Istorijos bėgyje buvo sugalvota daugybė žaidimo rūšių, tačiau jokie žaidimai nesukėlė tokio prisirišimo ir neatimdavo tiek daug laiko, kaip kompiuteriniai žaidimai. Ypač - žaidimai susijungus kompiuteriais (online).

KODĖL ŽAIDIMAI PASIKEITĖ


Istorikai ginčijasi, kada buvo sukurtas pirmasis kompiuterinis žaidimas. Panašu, kad bandymai sukurti kompiuterinį žaidimą prasidėjo kartu su kompiuterio išradimu, nuo pat 5-ojo XX a. dešimtmečio. Lengviau jie gali pasakyti, kada buvo sukurtas pirmasis vaidybinis (MMORPG) online žaidimas - tai buvo 1985 metais sukurtas Kesmai salos.

Kesmai salos buvo sukurtas pagal vaidybinį stalo žaidimą Požemiai ir drakonai (angl. Dungeons and Dragons). Šiame žaidime žaidėjai tarsi tapdavo fantastinio, magiško viduramžių pasaulio kariais, kartu vykdė užduotis, tobulino savo veikėją. Žaidimas naudojo kompiuterių sujungimo tinklą (online service), nes tuo metu dar nebuvo interneto.


Tikrasis žaidimų kultūros bumas įvyko 10-ajame XX a. dešimtmetyje. Tuo metu pasirodė pirmieji masiškai žaidėjų internetu žaidžiami vaidybiniai (MMORPG) žaidimai. Žaidimų kūrimas tapo didžiule industrija, pelningu verslu. Tačiau ją žlugdyti ėmė kylantis piratavimo reiškinys.


Jei iš pradžių piratavimas reiškėsi tik kaip nelegalių kopijų platinimas CD ar kitų laikmenų pavidalu, tai 1999 metais šis reiškinys įgavo naują mastą. Tais metais buvo įkurta pirma online tarnyba, Napster, kuri leido vartotojams tiesiogiai keistis failais. Spartėjant internetui ir besivystant panašaus pobūdžio programoms tebuvo laiko klausimas, kada vartotojai ims masiškai internetu keistis žaidimais.


2007 m. Pramoginių Programų Asociacija (JAV) pareiškė, jog dėl piratavimo kompiuterinių žaidimų industrija prarado 53 milijardų dolerių. Tai reiškė, jog, atsiradus piratavimui, verslininkai turėjo imtis radikalių būdų, kaip ištraukti šiuos pinigus ir padidinti savo pelnus. Tam reikėjo visiškai pakeisti kompiuterinių žaidimų kūrimo koncepciją.


Jei iki tol tam, kad užsidirbtų, kompanijai pakako išleisti įdomų kompiuterinį žaidimą (jį nupirkęs žmogus nešdavo pelną), tai nuo šiol gerokai patikimesniu pelno šaltiniu tapo interneto žaidimai, kuriuos žmogus žaistų kuo ilgiau. Vartotojas turėtų mokėti už prenumeratą, už paslaugas žaidime, bet, svarbiausia, kad jis niekada nenustotų žaisti - tikrasis žaidimo įdomumas tapo antraeiliu dalyku.


KAIP PAKITO ŽAIDIMAI


Tuometinis Microsoft darbuotojas, kognityvinių mokslų daktaras, psichologas Johnas Hopsonas, prisidėjęs prie tokių žaidimų kūrimo, kaip Age of Empires ar Halo, 2001 metais pasiūlė revoliucinę idėją žaidimų industrijoje - pritaikyti kompiuterinių žaidimų kūrimo principams biheivioristinės psichologijos atradimus. Šią idėją jis aprašė šiame straipsnyje. Pagrindinė Johno Hopsono idėja buvo taikant B. Skinnerio eksperimentų su gyvūnais atradimus, kurti žaidimus, kurių žaidėjas niekada nenustotų žaisti.



Skinnerio dėžė. Wikicommons pav.
Iki Skinnerio, psichologija žinojo tik klasikinį sąlygojimą, arba Palvovo sąlygojimą, kai mokslininkai kurdavo gyvūnams sąlyginius refleksus. Pavyzdžiui, suskambus varpeliui, šunys gaudavo maisto. Dėl šios pastoviai atsikartojančios sekos, suskambus varpeliui, šunų nasruose iškart imdavo kauptis seilės, nors jie ir negaudavo maisto. Pastoviai kartota seka išvystė juose relfeksą: jei skamba varpelis, reiškia, organizmui reikia ruoštis valgymui.

Skinneris savo eksperimentuose nutarė tyrinėti, kaip galima keisti gyvūno pasirinkimus. Jis nustatė, jog tam tikrais paskatinimais ir bausmėmis, skatinant tam tikrą elgesį, galima pasiekti, kad gyvūnas imtų elgtis tam tikru būdu. Tam jis sukūrė eksperimentą, kuri pavadino operacinio sąlygojimo dėže (šiandien vadinamą Skinnerio dėže).


Dėžėje buvo įrengta svirtis, kurią palenkus laboratorinė žiurkė gaudavo maisto (paskatinimas). Kitiems paskatinimams buvo įtaisytos šviesos ir garsiakalbis. Bausmėms buvo įtaisytos elektrinės grindys.


Tas pats eksperimentas buvo atliekamas su karveliais, šimpanzėmis ir netgi musėmis (tiesa, musėms konstruota kiek kitokia dėžė). Paaiškėjo, jog paskatinimų ir bausmių pagalba tikrai galima išmokyti gyvūnus, tame tarpe, žmones, tam tikro elgesio. Tai padarė revoliuciją psichologijoje.


Skinneris nustatė, kad siekiant efektyviausiai išmokyti gyvūną tam tikro elgesio, geriausia yra kurti skirtingų paskatinimų sistemą ir paskatinimus teikti ne kiekvieną kartą po pageidaujamo elgesio, o po atsitiktinio pageidaujamo elgesio kiekio. Taip pat Skinneris sukūrė paskatinimų planavimų teoriją (angl. theory of schedules of reinforcement), kuri teigia, jog paskatinimus geriausia derinti su tam tikra elgesio tvarka, planu. Skinneris šiuo fenomenu aiškino azartinių žaidimų prigimtį - atsitiktiniais paskatinimais žmogus yra pripratinamas prie tam tikro elgesio, pavyzdžiui, žaidimų automato svirties lenkimo (žaidimų automato svirtis savaime labai primena Skinnerio dėžės svirtį; paskatinimas - pinigai, pasirodo po atsitiktinio nulenkimų kiekio; specialūs algoritmai užtikrina, jog žmogus nesuprastų žaidimų automato algoritmo, t.y. dažnumo, kuriuo duodamas paskatinimas). 


Skinnerio teorija buvo pritaikyta kuriant žaidimus - žaidimai pradėti kurti taip, kad žaidėjui būtų atliktas operacinis sąlygojimas, kai darant tam tikrus veiksmus jis gauna paskatinimus. Tam naudojami įvairūs paskatinimai (tobulėjimo lygių sistema, skirtingi galimi užsiėmimai žaidime, su kiekvienu lygiu laipsniškai tolstantys paskatinimai, netgi tiesiog žaidėjo gyrimas ir pan.). Žaidėjas yra sąlygojamas spaudinėti tuos pačius mygtukus, nors jų spaudinėjimas seniai prarado prasmę.


PASKATINIMŲ RŪŠYS


Skinneris sukūrė paskatinimo rūšių teoriją, kurios pagrindas - pirminių ir antrinių paskatinimų skirtis. Pirminiai paskatinimai (maistas, vanduo ir kt.) yra biologinės prigimties ir galima pasiekti ribą, kada subjektas nustos elgtis reikiamu būdu, nes biologiniai poreikiai bus patenkinti. Daug lengviau manipuliuoti socialiniais poreikiais - visuomenės pripažinimo, pinigų ar kt. (juos Skinneris vadina antriniais paskatinimais, nes, jo nuomone, jie yra pirminių sąlygoti, iš jų išvedami). 


Žaidimuose stengiamasi išnaudoti ne tik antrinių skatinimų sistemas, bet ir natūralius žmogaus polinkius. Pavyzdžiui, žmogus turi natūralų polinkį rinkti įvairius dalykus (šis polinkis likęs iš senovės, kai žmonės rinkdavo maistą). Žaidime žaidėjui gali būti pasiūlyta tiek rinkti patį maistą, tiek rinkti kitus dalykus - pavyzdžiui, įvairius artefaktus, kardus, lobius. Online žaidimas, naudodamasis žaidėjo noru susilaukti visuomenės pripažinimo, gali kiekvienos dienos (ar mėnesio) pabaigoje apdovanoti daugiausia artefaktų/lobių surinkusį žaidėją. Šitaip žaidėjai ne tik skatinami monotoniškai spaudinėti mygtukus, bet dar ir skatinami varžytis, kuris paspaus daugiausią kartų.


KĄ TAI REIŠKIA?


Kaip pažymi daugelis apžvalgininkų,  Johno Hopsono straipsnyje nėra nei žodžio smagu, nei įdomu. Daugelio šiuolaikinių žaidimų tikslas yra ne suteikti žmogui malonumą, suteikti jam naudą (bent įdomią istoriją ar žinių), bet priversti jį kuo ilgiau ir kuo dažniau žaisti. Tokie žaidimai žmogui neduoda jokios naudos, netgi priešingai.


Priklausomybę nuo interneto, kurią apibūdino kaip perdėtą įtrauktumą į žaidimus, perdėtą dėmesį seksui ir perdėtą susirašinėjimą el. paštu/žinutėmis, Amerikos Psichiatrų Asociacijos mokslininkai siūlė įtraukti į psichinių ligų sąrašą:

Pies, R. "Should DSM-V Designate "Internet Addiction" a Mental Disorder?". Psychiatry 6 (2): 31–37. 
Block, J. J. (1 March 2008). "Issues for DSM-V: Internet Addiction". American Journal of Psychiatry 165 (3): 306–7.
Tačiau Skinnerio operacinis sąlygojimas nėra tas pats, kas priklausomybė. Mokslininkai apibrėžia priklausomybę kaip tęstinį to paties veiksmo kartojimą, nepaisant žalingų pasekmių, arba neurologinius pokyčius, lemiančius tokį elgesį. Priklausomybė žaidimams išsivysto tada, kai žmogus valingai atsiduoda gyvuliškiems potraukiams, gyvūnams taikomam sąlygojimui.

Žmogus - valinga būtybė, todėl jis gali riboti savo žaidimo laiką. Jei jis turi tam tikrą vertybių sistemą, jei kitos veiklos jam yra brangesnės, jis gali keisti savo elgesį. Skinneris, žinoma, sakytų, kad vertybės pačios yra susiformavusios per paskatinimus ir bausmes. Bet svarbiausia mums yra tai, jog žaidimai įmeta žmogų į ydingą ratą, iš kurio, laikui bėgant, jam vis sunkiau išsikapstyti, ypač jei kultūra, kurią jis priima, neturi aiškių nuostatų žaidimų atžvilgiu.


AR TAI - LABAI BLOGAI?


Dvasine prasme, priklausomybė nuo žaidimų yra vergavimas aistrai. Jis - itin pavojingas ir galintis sugriauti visą žmogaus gyvenimą (pakanka pažiūrėti buvusių žaidimų aukų liudijimus). Kaip ir visais vergystės aistrai atvejais, žaidimas keičia Dievo vietą - žmogus ima kasdien didžiausią laiko dalį skirti žaidimui, jo pagrindinis tikslas - žaidimas. Žaidimas virsta stabu.

Kadangi žmogui, kuris norės atsisakyti šios priklausomybės, atsiras marios laisvo laiko, jis bus bandomas nuobodulio ir nusiminimo aistrų. Kaip kovoti su šiomis aistromis, rašė šv. Teofanas Atsiskyrėlis ir kiti šventieji. Tai yra svarbi kovos su bet kuria aistra dalis, nes net ir pripažinus savo negalią, nukreipus savo mintis Dievop ir meldžiant jo pagalbos, jam pašalinus aistrą, dėl atsilaisvinusio laiko gali prisistatyti nauji demonai.

Mes turime ugdytis skonį tvarkingam gyvenimui ir jį organizuoti tokiu būdu, kad jaustumės save išpildantys. Per didelį laiką, kurį skiriame žaidimams, galime paskirstyti tam, kad išmoktume groti kokiu nors muzikos instrumentu; galime skaityti mus dominančius skaitinius; piešti, megzti ir kt.

Kaip įmanomas saikingas alkoholio vartojimas, įmanomas tvarkingas seksualinis gyvenimas, taip įmanomas ir tvarkingas žaidimų žaidimas. Tačiau turime kelti klausimą, ar tokie žaidimai, kokie egzistuoja šiandien, yra naudingi? Ar nėra būdų naudingiau išnaudoti laiką? Galų gale, ar neturėtume spausti kompanijų, jog žaidimų kūrime būtų pereita nuo antihumaniško operacinio sąlygojimo schemų naudojimo žmogaus įtraukimui, prie lavinamųjų ir kt. naudingų tikslų? Juk tą patį operacinį sąlygojimą galima panaudoti tam, kad žmogus laiką leistų save lavindamas ar, tiesiog, kokybiškai pailsėtų.