Jeruzalės Šventyklos įtaka krikščionybei

Taip pat skaitykite: Judaistiniai ir Apaštališkieji krikščioniškosios Liturgijos šaltiniai

Antroji Šventykla (rekonstrukcija)

Kristui atėjus į žemę ir įsteigus savo Bažnyčią, vis dar stovėjo Jeruzalės Šventykla (hebr. Beit ADONAI - Dievo namai). Tai buvo centrinė senojo judaizmo (Senojo Testamento religijos) Dievogarbos vieta, vienintelis tikras krikščionių bažnyčios atitikmuo (sinagogos tebuvo bendruomenės susirinkimo vietos). Šventykloje tarnavo Dievo pašvęsti kunigai, kurie atnašavo Dievui aukas už žmonių nuodėmes - įvairius gyvūnus ir kt. Nieko šventesnio žemėje, nieko artimesnio Dievui, nei Šventykla, žydai nežinojo.

Tačiau, kaip, pasak V. Lurje, rodo Kumrano rankraščiai, tarp žydų buvo paplitusi idėja, kad atėjus Mesijui (hebr. Meshiah - Pateptasis, graikiškai - Christos), jis bus Naująja Šventykla. Ši idėja iš tiesų išsipildė atėjus Kristui, kuris būdamas gyvas išpranašavo, jog žemiškoji Jeruzalės Šventykla - grius:
„Išėjęs iš šventyklos, Jėzus keliavo tolyn. Čia priėjo mokiniai, rodydami jam į Šventyklos rūmus. O jis pasakė: „Ar matote visa tai? Iš tiesų sakau jums: čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“ (Mt 24,1-2)
Ir iš tiesų, netrukus po Kristaus nukryžiavimo, 70 m. po Kr., Šventykla buvo nugriauta. Tikintiesiems liko Švč. Komunijos sakramentas, Kristaus Kūno Šventykla. Naujajame Testamente Kristus apibūdina savo Kūną kaip Šventyklą:
„Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą Šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus Šventyklą statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Bet jis kalbėjo apie savo kūno Šventyklą.“ (Jn 2,19–22)
Šį apibūdinimą tęsia Apaštalas:
„Jis atvėrė mums naują ir gyvą kelią pro uždangą, tai yra per savąjį kūną“ (Hebr 10,20)
Tarnaudami Dievui Naujojoje Šventykloje, t.y. įsijungę į mistinį Kristaus Kūną, krikščionių ortodoksų vyskupai ir kunigai atlieka panašius veiksmus, kaip ir Jeruzalės Šventyklos kunigai, o Ortodoksų Bažnyčia perėmė tam tikrą Šventyklos simboliką. „Šventykla“ (gr. naos, slav. hram) ortodoksai vadina kiekvieną bažnyčią (cerkvę). Jeruzalės Šventykla - krikščionybės provaizdis.

JERUZALĖS ŠVENTYKLA

Jeruzalės Šventykla buvo trijų pagrindinių dalių - ją sudarė prieangis, pagrindinė vidaus dalis (Šventovė) ir švenčiausioji dalis, atskirta užuolaida, kuri vadinosi Šventų Švenčiausia (Kodeš HaKadošim).


Paprasti žydai galėjo būti tik lauke arba prieangyje. Šventovėn galėjo įžengti tik kunigai. Į Šventų Švenčiausią galėjo įžengti tik Vyriausiasis Kunigas ir tik vieną kartą metuose.

Šventų Švenčiausioji taip vadinosi todėl, kad tai buvo susitikimo su Dievu vieta. Joje stovėjo Sandoros Skrynia, kurioje gulėjo Sandoros Plokštės, įteiktos Mozei ant Sinaujaus kalno. Tai buvo auksinė skrynia, kurią puošė dvi auksinės cheruvimų statulos. Kaip ir visa Šventykla, taip ir ši skrynia buvo pagaminta pagal Dievo nurodymus. Žydai tikėjo, jog viršum cheruvimų pasirodo Dievas, ten yra Jo sostas ir Šventų Švenčiausia yra vieta, kur Dievas susitinka su Vyriausiuoju Kunigu:
„Ten aš susitiksiu su tavimi ir nuo malonės sosto viršaus, – iš tarpo dviejų kerubų, esančių viršum Sandoros Skrynios, – pasakysiu tau visa, ką noriu įsakyti per tave izraeliečiams“. (Iš 25,22) 
„Kerubų soste jis sėdi, tedreba žemė!“ (Ps 99,1)
Sandoros skrynia (rekonstrukcija)

Šventovėje (vidurinėje patalpoje) stovėjo du itin svarbūs dalykai, kurių reikšmė Senajame Testamente dar buvo nepilnai aiški. 

Išėjimo knygos 25-ajame skyriuje Dievas duoda nurodymus priešais Sandoros Skrynia pastatyti du dalykus - Septynžvakę (Menorą) ir Akivaizdos Duoną. Pastarojo dalyko vertimas keblus.

Akivaizdos Duona hebrajiškai vadinasi lechem haPānīm, kas pažodžiui reiškia „Veidų Duona“. Kadangi hebrajiškas pasakymas „būti prieš veidą“ reiškia „būti akivaizdoje“, tai šį pavadinimą taip pat galima būtų versti akivaizdos, apvaizdos, pribuvimo Duona. A. Rūbšys šį pavadinimą verčia „Artumo Duona“, naujieji angliškieji vertimai - „Bread of the Presence“. Graikiškuose Septuagintos ir Naujojo Testamento tekstuose vartojamas žodis próthesis, reiškiantis „buvimą-akivaizdoje“, „apvaizdą“. Deja, A. Kavaliauskas savo Evangelijos vertime šį junginį išvertė „padėtinė duona“, kuris visiškai neatspindi dalyko esmės.


Akivaizdos (veidų/pribuvimo/apvaizdos) duona

Dievas reikalavo, kad priešais uždengtą Sandoros Skrynią pastoviai stovėtų Akivaizdos Duona, kuria turėjo pasirūpinti kunigai. Greta Akivaizdos Duonos, kitoje pusėje, stovėjo Septynžvakė, kuri turėjo visuomet būti uždegta. Tarp jų stovėjo smilkalų altorius.


Septynžvakė (rekonstrukcija)

Brant Pitre teigimu, Sandoros Skrynia, Septynžvakė ir Akivaizdos Duona simbolizuoja Švenčiausiąją Trejybę.



Dievą Tėvą simbolizuoja Sandoros Skrynia, kuri yra paslėpta už užuolaidos; net ir patekęs į vidų Pirmasis Kunigas nemato Jo esmės, bet susiduria su paslaptimi - plokštės yra paslėptos skrynioje, o Tėvas pasirodo mistišku būdu virš skrynios.

Akivaizdos Duona, kuri randasi šiapus užuolaidos - tai Jėzus Kristus, kuris apie save sako: „Aš esu gyvybės duona!“ (Jn 6,35) ir „Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“ (Jn 6,33). Kristus yra Dievo Žodis, kuris amžinai yra Dievo akivaizdoje ir pats yra Dievas (Jn 1,1).

Septynžvakė simbolizuoja Šventąją Dvasią, lydinčią Gyvybės duoną, nužengusią ant Apaštalų liepsnos liežuvių pavidalu. 



Šventovė. Šventovėje stovi Septynžvakė ir Akivaizdos Duona; už uždangos - Šventų Švenčiausia
Nukryžiavus Kristų, Šventyklos uždanga plyšo pusiau (Mt 27,51; Lk 23,45; Mk 15,38). Šventų Švenčiausia buvo atidengta žmonėms per Jėzų Kristų, Mesiją. 



BAŽNYČIA


Ortodoksų bažnyčių pastatai statomi pagal Jeruzalės Šventyklą, trijų dalių:


Švenčiausiąją pastato dalį ortodoksai vadina presbiterija, o altorių dar vadina Dievo Sostu (gr. Thronos, slav. Prestol). Pasibaigus Senojo Testamento laikams ir priartėjus Dievui, tikintieji įžengia priešais pačią Šventų Švenčiausią, priešais presbiteriją, į pagrindinę patalpą. Prieangyje pasilieka tik dar neprisijungę prie Bažnyčios (kai vyksta apeigų dalys, kuriuose jiems negalima dalyvauti) ir ekskomunikuotieji. 


Presbiteriją dengianti užuolaida (uždanga)
Presbiteriją nuo pagrindinės patalpos skiria ikonų siena - ikonostasas - ant kurio kaba užuolaida, simbolizuojanti Šventyklos uždangą. Kaskart prasidėjus pamaldoms, užuolaida atitraukiama - tai simbolizuoja Šventyklos uždangos perplyšimą pusiau nukryžiavimo metu. Į pačią presbiteriją įleidžiami tik dvasininkai ir jiems padedantys vyrai pasauliečiai, gavę tam palaiminimą. Pašaliniai žmonės į presbiterijos patalpą griežtai neįleidžiami.

Ant altoriaus (Dievo sosto) stovi Septynžvakė:


Ant altoriaus stovi Septynžvakė
Akivaizdos Duona pasirodo ant paties altoriaus, Dievo Sosto, Duonos ir Vyno perkeitimo metu. Tai - Šventų Švenčiausia, pats Dievas, kurį priima tikintieji. Prieš dvasininkams pirmiesiems priimant Komuniją, kunigas iškėlęs Kristaus Kūną garsiai skelbia: „Švenčiausia - šventiesiems“, kas reiškia, kad Kristaus pašauktieji krikščionys, kurie per Kristų daromi šventais, gauna tai, kas yra Švenčiausia - Kristų.

TEOFANIJA KAIP LITURGIJOS ESMĖ

Pasak Margaret Barker, centrinis visos Dievogarbos įvykis Šventykloje buvo Dievo pasirodymas savo soste, tarp dviejų cheruvimų. Šventykloje Vyriausiasis kunigas skaitė specialias maldas, kuriomis maldavo Dievą nužengti. Šios maldos, perimtos iš Šventyklos apeigų, atitikmuo krikščionybėje yra epiklesis.

Epiklesis - speciali malda, skaitoma po to, kai Liturgijoje įvyksta Paskutinės Vakarienės prisiminimas (anamnesis). Po žodžių „tavąsias iš tavųjų Tau atnašaujame“, kunigas ima melsti Dievo Tėvo, kad Dievas nužengtų iš dangaus atsiųsdamas savo Šventąją Dvasią, ir Ji perkeistų duoną ir vyną į Kristaus Kūną ir Kraują. Po lemiamų epiklezės žodžių yra skaitoma, jog Dievas nužengė į savo Sostą ir perkeitė atnašas, tada kunigas garsiai sako: "Amen, amen, amen" (tebūnie, tebūnie, tebūnie") ir visi esantieji bažnyčioje parklumpa ir lenkiasi iki žemės Kristui.

Jei kitus bažnyčios ritualus galima sieti su sinagogos ar Pesach apeigomis, tai epiklezė yra išskirtinai Šventyklos ritualas. Šiais laikais epiklezė yra išlikusi tik Ortodoksų Bažnyčioje - Romos katalikų ir protestantų Mišiose tokių maldų nėra, arba yra tik vadinamoji „implicitinė“ (netiesiogiai išreikšta) epiklezė.

M. Barker teigia, jog "amžinybės", antlaikiškumo aspektas ortodoksų liturgikoje perimtas iš Šventyklos. Susitikimas su Dievu peržengia erdvės ir laiko ribas, šventės metu amžinybė įsiveržia į laiką. Tai - dažnas motyvas Šventųjų Tėvų Liturgijos komentaruose.

KRISTUS - VYRIAUSIASIS KUNIGAS

Kristus Didysis Vyriausiasis Kunigas. Vienas iš Tradicinių ortodoksų ikonų siužetų (atkreipkite dėmesį į tai, kad Kristus vilki kunigo rūbais)
Eucharistijos šventimo metu vyksta įvykiai, kurių vykdytoju gali būti tik Vyriausiasis Kunigas. Ortodoksų Bažnyčios Vyriausiasis Kunigas yra Jėzus Kristus:
„Mes turime didį vyriausiąjį kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, taigi tvirtai laikykimės tikėjimo.“ (Hebr 4,14)
„... Jėzus, tapęs amžiams vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu.“ (Hebr 6,20)
„Mums ir priderėjo turėti tokį  vyriausiąjį kunigą: šventą, nekaltą, tyrą, atskirtą nuo nusidėjėlių ir išaukštintą virš dangaus.“ (Hebr 7,26)
„Mes turime tokį vyriausiąjį kunigą, kuris danguje atsisėdo Didenybės sosto dešinėje“ (Hebr 8,1)
Kiekvienos Liturgijos metu įžengiama į įvykį, įvykusį kartą ir visiems laikams, ir kiekvienos Liturgijos metu taip aktualizuojamą, kad tikintieji dalyvauja čia ir šiandien toje praeities aukoje; kiekvienos Liturgijos metu jie išgyvena Kristaus auką už mūsų nuodėmes.

Ši auka atnašaujama taip, kaip Vyriausiasis Kunigas ją atnašaudavo Atpirkimo šventės dieną (hebr. Yom Kipur - Atpirkimo Diena). Tai buvo ta vienintelė diena, kurią Vyr. Kunigas įžengdavo į Šventų Švenčiausią. 

Yom Kipuro esmė - aukos Dievui atnašavimas už tautos nuodėmes. Trys svarbiausi šventės gyvuliai - veršis ir du ožiai (be jų buvo ir kitų atnašų). Vienas ožys buvo skirtas Dievui, o kitas - Azazeliui (kalno pavadinimas). Veršis buvo aukojamas už asmenines Vyriausiojo kunigo ir jo šeimos nuodėmes, Dievo ožys - už kunigų nuodėmes, o Azazelio ožys - už visos Dievo tautos (Izraelio) nuodėmes.

Skerdžiant veršį,  Vyr. Kunigas uždėdavo ant jo rankas ir išpažindavo savo nuodėmes, minėdamas Dievo vardą, atskleistą ant Sinajaus kalno - Tertagramatoną JHVH. Visi, išgirdę jį, puldavo ant žemės nusilenkti. Skerdžiant ožį Dievui, jis uždėdavo rankas ir išpažindavo kunigų nuodėmes, taip pat minėdamas Dievo vardą ir visiems parklumpant. Šių gyvulių atliekas degindavo ant aukuro, o jų kraujas buvo naudojamas Šventykloje.

Šventykla buvo gausiai prismilkoma smilkalų (šitaip prismilkomos ir ortodoksų cerkvės). Į Šventų Švenčiausią Vyriausiasis kunigas įžengdavo dūmų debesyje, šlakstydamas Vietą kartą - veršio, kitą kartą - ožio Dievui krauju (čia aš smulkiai neaprašinėsiu  visos Yom Kipuro tvarkos). Tik su šiuo krauju jis tegalėjo įžengti Dievo akivaizdon.

Trečiojo gyvulio, ožio Azazeliui atveju, kunigas uždėdavo rankas ožiui ant galvos, išpažindamas visos Izraelio tautos nuodėmes (ir vėl minėdamas Tetragramatoną, ir vėl visiems parpuolant ant žemės). Šis Atpirkimo Ožys būdavo gyvas išsiunčiamas į dykumą. Paprastai jis nukrisdavo nuo skardžio ir užsimušdavo. Taip Šventykloje vyko atgaila ir auka už nuodėmes.

Aukojimo idėjos esmė - Dievo teisingumas reikalauja, kad už padarytą blogį būtų atlyginta. Šitaip Dievas mokė Izraelį atgailos ir to, kad bet koks blogis turi pasekmes. Tačiau Jėzaus Kristaus asmenyje auklėjamoji gyvulių auka buvo pakeista realia auka už visos žmonijos nuodėmes.

Jėzus Kristus suimamas Evangelijoje du kartus paminėjo Tetragramatoną, kuris tuo metu buvo minimas tik per Yom Kipurą ir jį tarė tik Vyriausiasis Kunigas:

„Jėzus, žinodamas visa, kas jo laukia, išėjo į priekį ir paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė „Jėzaus Nazariečio!“ Jėzus tarė: „AŠ ESU“. Jo išdavėjas Judas irgi stovėjo tarp jų. Kai tik Jėzus ištarė: „AŠ ESU, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės. O jis vėl juos klausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Jėzaus Nazariečio“. Jėzus atsiliepė: „Jau sakiau jums, kad AŠ ESU. Jei manęs ieškote, tai leiskite šitiems pasišalinti“. Taip turėjo išsipildyti jo pasakytieji žodžiai: „Iš tavo man pavestųjų nepražudžiau nė vieno“. Simonas Petras, kuris turėjo kalaviją, išsitraukė jį, ištiko vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. Tarnas buvo vardu Malkus. Bet Jėzus sudraudė Petrą: „Kišk savo kalaviją į makštį! Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“ (Jn 8,4-11)

AŠ ESU - ego eimi - yra frazė, kuria Naujajame Testamente pakeičiamaa Dievo vardas (JHVH), reiškiantis „esu, kuris esu“. Dukart ištaręs Dievo vardą Kristus savanoriškai pasirinko būti auka už pasaulio nuodėmes. Kodėl Kristus ištarė Vardą tik du kartus? Todėl, kad vieną kartą Vyriausiasis Kunigas atnašaudavo už savo nuodėmes, o Kristus buvo be nuodėmės. 

Surištas jis buvo vedamas nužudyti, tylus, kaip tyli avelė, vedama paskersti (kaip rašoma Izaijo pranašystėje). Būdamas be jokios kaltės ir be jokios nuodėmės, jis pats save, aukščiausią įmanomą auką, atnašavo Dievui už visų nuodėmes. Todėl ortodoksų Liturgijoje sakoma: „Tavąsias iš Tavųjų Tau atnašaujame...“.
„Nors ir buvo žiauriai kankinamas,bet pakluso, – burnos nepravėrė.Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio.“ (Iz 53,7)
Liturgijos metu kunigas, būdamas Vyriausiojo Kunigo Kristaus atvaizdu, Kristaus asmeniu atnašauja auką už visų nuodėmių atleidimą. Šis atnašavimas - slėpiningas, nes vyksta ne laike. Tai vienas ir tas pats atnašavimas, o ne kaskart - vis naujas.

Šis motyvas - kad bažnyčioje žmonės dalyvauja atperkamojoje aukoje už visų nuodėmes - yra perimtas iš Šventyklos, svetimas Sinagogai ir Pesach.

KITI ŠVENTYKLOS LITURGIJOS ELEMENTAI

Bendrai yra labai sunku lyginti Šventyklos ir Bažnyčios apeigas, nes kaip visą krikščionių Liturgiją saugo disciplina arcani, ir kaip didžioji dalis nerašytų dalykų perduodama Šventojoje Tradicijoje, taip ir Šventykla turėjo tiek nerašytą Tradiciją, tiek kunigų tylėjimu saugomas paslaptis. Yra žinoma, kad kaip ir krikščionys nuo senovės laikų, taip ir Šventykloje žmonės melsdavosi žvelgdami į rytus (ši praktika tebėra praktikuojama ortodoksų); Šventykloje taip pat buvo laiminama kryžiaus ženklu.

Taip pat žinoma, kad daugelis apeiginių detalių krikščionybėje atitinka Pirmosios Šventyklos, o ne Antrosios praktiką. To priežastimi galėjo būti Antrosios Šventyklos laikymas nukrypusia nuo normų.

Aukso kerubus krikščionių Liturgijoje simbolizuoja patys žmonės. Šis motyvas sutinkamas dar Apaštališkųjų Tėvų raštuose. Ortodoksų Liturgijoje jį pabrėžia vėliau pridėta cheruvimų giesmė.

Šie krikščionybės bendrumai su Senuoju Testamentu liudija jos nenutrūkstamą ryšį ir tai, kad būtent krikščionys yra Senojo Testamento religijos tęsėjai Naujosios Sandoros laikais. Naujojo Sandora atvėrė žmogui tokią artumo su Dievu galimybę, kokios neužtikrintų net tūkstantis paaukotų ožių.


PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai