Ar krikščioniška malda - ne daugžodžiavimas? Apie maldą šventiesiems.

Ortodoksai stengiasi sektis Šventojo Rašto priesaku: „be paliovos melskitės!“ (1 Tes 5,17), todėl Rusijos Ortodoksų Bažnyčios maldynuose sutinkame maldos „taisyklę“, „regulą“, kuri numato maždaug 20 minučių maldos ryte ir 20 minučių - vakare. Dienos bėgyje nenutrūkstamai maldai yra naudojama Jėzaus malda.

Ne kartą teko girdėti klausimą - ar tai nėra daugžodžiavimas? Juk Šventajame Rašte parašyta: „melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo“ (Mt 6,7). Ar tai nereiškia, kad melstis derėtų kuo trumpiau?

Prisiminkime, kad Jėzus Kristus pateikia ir tokį mokymą apie maldą: „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: 'Apgink mane nuo skriaudiko!' Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: 'Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs nekvaršintų'“. Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?!“ (Lk 18,2-7)

Išsireiškimas „šauktis per dienas ir naktis“ yra dažnai sutinkamas Senajame Testamente, kur sakoma, kad palaimintas vyras „Dievo Įstatymą mąsto dieną ir naktį“ (Ps 1), šv. Grigalius Nazianzietis rašo: „mes turime atminti Dievą dažniau, nei kvėpuojame.  [...] [Dievo] Žodis įpareigoja mąstyti  dieną ir naktį, kreiptis vakare, auštant ir vidudienį ir šlovinti Viešpatį visais laikais; jei prisimintume, ką sako Mozė, ir kai guliesi, ir kai keliesi ir kai keliauji, ir ką kitą darydamas turi kartoti Žodį ir šia atmintimi teikti sau tyrumą“. Apie nepaliaujama maldą rašo ir Senasis, ir Naujasis Testamentai, ir Šventieji Tėvai.

Bet kokia gi to kontekste yra Mt 6,7 prasmė? Teofilaktas Bulgaras šią eilutę komentuoja šitaip: Daugžodžiavimas yra tuščiažodžiavimas: pavyzdžiui, maldauti ko nors žemiško - valdžios, turto, laimėjimo. Daugžodžiavimas yra ir narių neskirianti kalba, tokia, kaip vaikų kalba. Taigi, nebūk tuščiažodžiautoju. Reikia melstis ne ilgomis maldomis, o trumpomis, nenutrūkstamai buvoti trumpoje maldoje.

Pirmiausia suprasti šią vietą padėtų istorinis kontekstas. Romėnų pagonybėje tikėta, kad tinkamas sakralinių nurodymų, įstatymų vykdymas užtikriną sėkmingą dievų įsikišimą. Pavyzdžiui, paklaustas, kodėl eidamas prie aukuro romėnų šventikas vilki raudonus sandalus, jis atsakytų, todėl, kad protėviai aukojo aukas be jų ir jų kojos paskendo kraujyje. Todėl taip reikia, taip nurodo šventi“ įstatymai, jei nevilkėsi raudonų sandalų, visi tavo veiksmai bus negaliojantys, tavo malda bus niekinė.

Tas pats galiojo maldos žodžiams. Svarbiausia buvo ištarti fiksuotus maldos žodžius, formules. Padarius klaidą, malda tapdavo negaliojanti, neveiksni, todėl formules reikėdavo kartoti iš naujo. Įgudę skaitytojai galėdavo perskaityti daugybę formulių ir manė, jog jei formulė perskaityta teisingu būdu, tai ji veiksni. Taip susiformavo paprotys „įgudusiam“ maldininkui skaityti be galo daug maldų, tai daryti be galo greitai ir minėti daugybę pagonių dievybių vardų, taip „užsitikrinant“ daugybės jų pagalba - nes jei apeigos atliktos teisingai, poveikis tikrai bus.

Žinoma, pagonys melsdavo dievų žemiškų dalykų. Pagonys tikėjo, jog vieni dievai neša turtus (pvz. Hermis globoja prekeivius; lietuvių mitologijoje, be prekybos dievybių, pavyzdžiui, buvo tokie turtus nešantys dievaičiai - Aitvarai), kiti - gali užtikrinti pergale kare (pvz. karo dievas Arėjas), treti - sėkmingą plaukimą jūra (Poseidonas) ir taip toliau ir panašiai. Todėl pagonys melsdavosi taip, kaip rašo Teofilaktas: jie prašydavo žemiškų dalykų, jie murmėdavo daugybę formulių, daugybę vardų, kurias atskirti būdavo sunku, kaip sunku atskirti vaikų kalbą. Jie tikėjo, kad būsią išklausyti dėl žodžių gausumo.

Kristus barė žydus, nes žydai tuo metu buvo pradėję elgtis lygiai taip pat. Jie tarškėjo skaitydami ilgiausias maldos formules be menkiausio širdies įtraukimo. Jie tikėjo, jog Mozės Įstatymas juos išgelbės ir kad juos išgelbės jų darbų gausa. Maldos atveju, jog jie bus išklausyti vien dėl to, kad kartoja daug maldos formulių ir daro tai formaliai teisingai.

Krikščioniška malda - ypač Jėzaus malda - yra visiška to priešybė. Jėzaus malda yra itin trumpa: Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“. XIX amžiaus graikų vienuoliai ją skaitydavo iš viso trumpai - „Iesou mou“ - „Mano Jėzau“. Skaitantieji Jėzaus maldą stengiasi ją perskaityti ne kuo daugiau kartų, o, priešingai - skaityti ją kuo lėčiau. Ortodoksai tikisi būsią išklausyti ne dėl žodžių gausumo, o dėl nuoširdumo - iš savo pusės, meilės ir malonės - iš Dievo pusės. 

Tai dera su Kristaus ir mokymu - našlė prašė paprastai ir nuoširdžiai. Todėl jį perkalbėjo net nesąžiningą teisėją. O Dievui užtenka vienos, trumpos, nuoširdžios maldos, kaip kad Gerojo Plėšiko (nusikaltėlio, nukryžiuoto su Kristumi):
Antrasis [nusikaltėlis] sudraudė jį [pirmąjį]: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23,40-43)
Kaip muitininko (tais laikais muitininkai buvo pagarsėję kyšininkai):
Jėzus pasakė palyginimą: „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: 'Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju'.  O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: 'Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!' Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. (Lk 18,10-14)
Kaip šimtininko (kareivių šimtinės vado):
Prisiartino prie Jėzaus šimtininkas, maldaudamas: „Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžiuotas ir baisiai kankinasi“. Jėzus jam tarė: „Einu pagydysiu jį“. Šimtininkas atsakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau vienam: 'Eik!', ir jis eina; sakau kitam: 'Ateik čionai!', ir jis ateina; sakau tarnui: 'Daryk tai!', ir jis daro“. Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!“ [...] Šimtininkui Jėzus tarė: „Eik, tebūnie tau, kaip įtikėjai!“ Ir tą pačią valandą tarnas pagijo. (Mt 8,5-13)
Kaip moters, sergančios kraujoplūdžiu (nešvarios pagal Mozės Įstatymą):
„Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: 'Kas mane palietė?'“ Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“. (Mk 5,25-34)
Taigi, maldoje svarbiausias paprastumas: „kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“ (Mt 18,4), atvirumas ir nuoširdumas: „iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę“ (Mt 21,31). Malda - tai pokalbis. Ortodoksų maldynų tikslas yra pasidalyti su tikinčiuoju maldos tekstais, kuriais meldėsi šventieji ir buvo išgelbėti. Tą patį galima pasakyti apie Jėzaus maldą - daugelis ją besimeldusiųjų buvo išgelbėti. Tačiau tai nereiškia, kad tai vienintelis kelias ir tai nereiškia, kad Dievas išklausys žmogų todėl, kad jis kalbės būtent tokius žodžius. Šventieji buvo pašventinti todėl, kad pasidarė paprasti, nuolankūs, pavedė save Dievui ir nuoširdžiai siekė Jo meilės. Tai yra be galo sunku padaryti: „ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą“ (Mt 7,14).

Kadangi minėjau, kad pagonys melsdavosi karo dievui Arėjui vardan pergalės, jūrų dievui Poseidonui - kad sėkmingai plauktų ir kt., tai norėčiau paliesti ir kitą temą. Dažnai manęs klausia - ar ne tą patį daro krikščionys, kai jie bendrauja su šventaisiais?“. Ne, ne tą patį. Tiesa, plačiojoje liaudyje yra gausu žmonių, kurie meldžiasi šventiesiems kaip pagonys - vardan žemiškų dalykų, vien šventajam - bet tai nėra ortodoksinė malda. Jų teisti taip pat nereikia - mes visi, išskyrus šventuosius, esame tam tikrais aspektais „stabmeldžiai“, mūsų visų malda nėra tobula, bet galime vienas kitam padėti ją tobulinti.

Kodėl malda šventiesiems nėra pagoniška, pasidaro aišku pažiūrėjus į patį maldos tekstą. Žinome, kad yra tik Vienas Dievas ir tik Vienas Dievas gali mums suteikti gėrį. Ryto maldose mes meldžiamės savo šventajam globėjui šitaip: „Melski už mane, Dievo šventasis [vardas], aš uoliai prašau pagalbos tavęs, greito pagalbininko ir maldininko už mano sielą“. T.y. prašome, kad jis melstų Dievą, o ne meldžiamės jam, tarsi jis būtų Dievas. 

Kai minime kokio šventojo vyskupo dieną, giedame bažnyčioje: „Aukštiname tave, aukštiname tave, švietėjau, tėve [vardas], ir atmename tavo šventąjį atminimą, nes tu meldi už mus Kristų - mūsų Dievą“. Kai skaitome šventiesiems troparus (specialias, jiems skirtas maldas), tai pabrėžiame tuos pačius dalykus: „Išmintingoji ir šlovingoji Kristaus kankine Paraskeve! Vyrišką stiprybę priėmusi, moterišką silpnumą atmetusi, nugalėjai piktąjį, ir kankintoją sugėdinai šaukdamasi ir sakydama: Ateikite mano kūną kardu nukirsdinkite ir ugnimi sudeginkite! Nes aš džiaugdamasi einu pas savo sužadėtinį Kristų! Jos maldomis, Kristau Dieve, išgelbėk mūsų sielas“. 

Ortodoksų tikėjimas moko, jog šventieji yra tik tiek šventi, kiek juos šventais padarė Dievas. Todėl mes aukštiname juos kaip Dievo malonės liudijimą. O, kadangi Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų“ (Lk 20,38), mes žinome, kad ir dabar jie gyvi pas Dievą. Šventoji Tradicija moko, kad šventųjų galime prašyti pasimelsti už mus lygiai taip pat, kaip galime paprašyti pasimelsti už mus kokio draugo - jie vienodai gyvi. Tačiau šventieji yra asmenybės - kiekvienas jų turi individualų charakterį, kiekvienas savaip nugyveno gyvenimą (ką žinome iš jų gyvenimo aprašymų - hagiografijų). Todėl logiška dėl filosofinių dalykų kreiptis į šventąjį, kuris visą gyvenimą domėjosi filosofija, buvo filosofu. Logiška pasimelsti už sveikatą prašyti šventojo, kuris garsėjo kaip gydytojas. Ir panašiai. 

Todėl ir šventųjų minėjimas nėra daugžodžiavimas. Šventųjų minėjimas - Dievo, padariusio juos šventais, malonės aukštinimas. Dievo, kuris myli teisiuosius ir pasigaili nusidėjėlių, savo malonę dalija visiems tiems, kurie į jį atsigręžia. 

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai