2013 m. lapkričio 29 d., penktadienis

Ką reiškia Nietzsches „Dievas mirė“?


Aptarsiu Heideggerio 1943 m. parašytą Nietzschės komentarą „Nietzschės žodis „Dievas mirė“. Koncentruosiuos į Nietzschės tematiką, o ne Heideggerio. 



Pirmiausia trumpai aptarkime Heideggerio komentavimo principus. Ištara „Dievas mirė“ Heideggeriui rūpi todėl, kad remiantis šios ištaros apmąstymu galima kelti nihilizmo esmės klausimą. Kaip jis pats išsireiškia, „remiantis [ja] kada nors galbūt gali būti iškeltas nihilizmo esmės klausimas“. Pačią Nietzschės filosofiją jis interpretuoja Vakarų metafizikos istorijos kontekste. Heideggeriui tai - „būties užmaršties“ istorija, o Nietzsche joje pristatomas kaip paskutinysis metafizikas, kurio mąstyme antjusliškumas virsta netvariu jusliškumo produktu. Be to Heideggeris žada komentuodamas ištarą ne tik lukštenti tekstų prasmę, bet ir pridėti tai, kas būdinga pačiam dalykui, t.y. nihilizmui kaip Vakarų metafizikos istorijos etapui. 



 Heideggeris remiasi trimis pagrindiniais ištaros šaltiniais: Linksmuoju mokslu, kur ištara apskritai pasirodo patį pirmą kartą (parabolėje apie pamišėlį), „Štai taip kalbėjo Zaratustra“, kur apie Dievo mirtį Zaratustra šneka sutikęs senį miške ir veikalu „Valia galiai“, kuriame Nietzsche kalba apie visų vertybių pervertinimą. Tačiau šios minties užuomazgų Heideggeris randa ir „Tragedijos gimime“ ir netgi Hegelio bei Pascalio tekstuose. 



 Komentaras pradedamas tekstų citavimu, o pirmiausia aptariama, ką Nietzschei reiškia pats žodis „Dievas“. Nors ir Nietzsches Dievas, kaip matyti vėliau išleistoje „Linksmojo mokslo“ penktosios knygos fragmente, yra konkrečiai Europos, konkrečiai krikščionių Dievas, tačiau Nietzschei labiau rūpi požiūris, kurio tai yra tipas, o ne asmeninis krikščionybės išpažinimo klausimas. Krikščionybės Dievas tapatinamas su platonizmo, Platono filosofijos interpretacijų visa idėjų ir idealų sritimi, su metafiziniu pasauliu kantiška prasme, t.y. Pasauliu, kuris nepatiriamas juslėmis. Šiame kontekste ištara „Dievas mirė“ reiškia, kad antjuslinis pasaulis prarado galią, žmogui nebeliko nei orientyrų, nei atramos. Žmogus atsiduria Niekio apsuptyje ir Niekis plečiasi. Tai yra nihilizmo situacija ir iš apibūdinimo akivaizdu, jog Nietzsches filosofijoje nihilizmas yra istorinis procesas, o ne „koks kieno nors atstovaujamas požiūris ar koncepcija“. Dievo buvimo tikrumo klausimas čia nekeliamas, o tik teigiama, jog Dievas „neteko galios“, t.y. „mirė“. Čia pat Heideggeris Nietzschės filosofijoje atskiria krikščionybę ir krikščioniškumą ir patvirtina, esą Nietzschei rūpi krikščionybė kaip istorinis Bažnyčios ir jos valdžios reiškimasis pasaulyje, o ne Naujojo Testamento tikėjimas. 

1887 metų užrašuose, „Valioje galiai“, Nietzsche į klausimą „Kas yra nihilizmas?“ atsako: „kad neteko vertės aukščiausios vertybės“. Čia derėtų pabrėžti, jog vokiškas žodis „Wert“ reiškia ir vertę, ir vertybę, ir naudingumą. O kas Nietzschei yra vertybė? 



 Vertybės esmė – būti perspektyva, t.y. požiūriu. Heideggeris pasitelkdamas patį regėjimą aiškina, jog kaip ir akimis, mes galime žiūrėti į ką norime, galime žiūrėti kiek norime. Žinoma, čia noras turėtų būti suprastas vokiško „Wollen“ prasme, kuris reiškia ir norą, ir valią, o ne „svajonės“ prasme. Tas noras priklauso nuo to, kiek šitoks žiūrėjimo būdas, šitoks požiūris padeda išlikimo-stiprėjimo sąlygomis. Vertybė yra vertybė kol ji yra vertinga, o vertės ji turi tiek, kiek yra reikalinga. Nereikalinga vertybė nustoja galiojusi. 

Dabar grįžkime prie nihilizmo klausimo. Kas yra aukščiausia vertybė ir kaip jos nuvertėjimas gali paveikti kitas vertybes? Palikdamas vertybės kaip požiūrio metaforą noriu šį santykį pavaizduoti schemoje. 



Vertybė kaip požiūrio taškas gali būti apibūdinta kaip akies pozicija. Aukščiausia vertybė kaip akies pozicija daro įtaką kitų vertybių regėjimui. Ji steigia ir grindžia kitas vertybes. Tačiau pakeitus požiūrio tašką, visgi nereiškia, kad subyra pati žiūrėjimo lauko struktūra. Toks požiūrio taško pakeitimas įvyko moderne, kai Dievą kaip aukščiausią vertybę pakeitė protas. 



 Ši schema vaizduoja požiūrio taško pasikeitimą  




O ši – naują požiūrį. Struktūra išlieka ta pati, t.y. bandoma išlaikyti vertybes, kurios buvo gyvenant su Dievu, jau iš esmės be Dievo. Protas bando užimti antjuslinio pasaulio vietą vietoj Dievo. Ką nors į Dievo vietą toje pačioje schemoje bando įstatyti ir socializmas bei Wangerio muzika. Tai „neišbaigtas nihilizmas“. Greitai ateina nusivylimu modernu ir Dievo vieta galų gale lieka tuščia.


 Save suvokęs modernas, kaip vėliau pasakys Slavojus Žižekas, yra gyvenimo organizavimas apie centrinę tuštumą. Istoriškai antjuslinis pasaulis kaip aukščiausia vertybė praranda vertę, nes randasi įsitikinimas, jog „idealus pasaulis niekaip ir niekada negali būti įkūnytas realiame“. Kadangi aukščiausios vertybės neduoda priemonių ir nesiūlo būdų, jos nėra parankios, kitaip tariant, reikalingos, o būdamos nereikalingos jos nustoja būti vertybėmis. 

Atsakas į šią tuštumos situaciją gali būti dvejopas: tai arba pasyvus, Schopenhaueriškas pesimizmas, kuris nebūties akivaizdoje teigia, jog „šiame blogiausiame iš visų pasaulių neverta gyventi“, Nietzschės vadinamas „silpnųjų pesimizmu“, arba aktyvus nihilizmas, „stipriųjų pesimizmas“, kuris siekia visų vertybių pervertinimo. Ne pabėgimo nuo nihilizmo, kaip kad moderne, kai bandoma išsaugoti struktūrą vertybių nepervertinus, bet visiškai pakeisti požiūrį, perspektyvą ir jos struktūrą. Išbaigtas nihilizmas privalo ne organizuoti vertybes apie centrinę tuštumą, o pašalinti net pačią aukščiausių vertybių vietą, t.y. Antjusliškumo sritį ir vertybes kurti savaip. Nihilizmas vertybes pervertina pagal patį gyvenimą, t.y. Troškimą augti, stiprėti. 


Gyvenimo pamatinis bruožas yra valia galiai. Valia – tai ko nors siekimas. Galia – valdymo ir prievartos įgyvendinimas. Valią galiai Nietzschė tapatina su tapsmu, o tapsmą su – pačia būtimi. Tapsmas, pasak Nietzschės, yra vertybės esmė. Pasak Heideggerio, Nietzschės „metafizikoje“ „gyvenimas ir būtis plačiausia prasme reiškia tą patį“. 



Gyvenimas pasak Nietzsches skyla į laikinus valios galiai centrus, tokie dariniai yra menas, valstybė, religija, mokslas, visuomenė. Vertybės, kaip jau minėta, tai gyvenimo išlikimo ir stiprėjimo sąlyga, o tai reiškia, kad šie valios galiai centrai, siekdami stiprėti ir išlikti, įtvirtina savo požiūrio taškus, įsteigia savo vertybes. Vertybės ir jų kaita tiesiogiai susijusios su steigiančiosios jėgos galybės kitimu. Kadangi valia galiai yra pati būtis, tai nihilizmas yra istorinis vertybių kaitos dėsnis, tos kaitos logika, nes „Dievas“, „tikrumas“ ir kita metafizika galioja tik tiek, kiek padeda gyvenimui, o praradusios reikalingumą šios idėjos atmetamos. 



Visa, kas buvo pasakyta, galima apibendrinti dviem sakiniais. „Dievo mirtis“ – tai aukščiausių vertybių (antjuslinio pasaulio) nuvertėjimas, kuris dėl susidariusios tuštumos stumia žmogų į Niekio apsupties situaciją. Nihilizmas – tai visų vertybių pervertinimas remiantis gyvenimu kaip valia galiai. 




------


Susijęs įrašas:

Dievo mirties teologija (teotanatologija, krikščioniškasis ateizmas) http://ortodoksas.blogspot.com/2013/11/dievo-mirties-teologija-teotanatologija.html

2013 m. lapkričio 28 d., ketvirtadienis

Tyroji Mergelė (giesmė)







Sveika, Sužadėtinė Nesužadėtoji! - Chaire Nymphi, Anymphefte!


Laida: Ortodoksų Bažnyčios naujienos

Ortodoksų Bažnyčios naujienos. Transliuojama penktadieniais 09.45, kartojama tą pačią dieną 16.45.

http://www.marijosradijas.lt/radijo-laidos/479-ortodoks%C5%B3-ba%C5%BEny%C4%8Dios-naujienos.html

Bizantiškos natos, pneumos, rusų „krjukai“ ir vakarietiškos neumos

Ankstesnis rašas apie giedojimą: http://ortodoksas.blogspot.com/2012/10/giedojimas.html

Tradicinis Ortodoksų Bažnyčios giedojimas kilo iš Jeruzalės Šventyklos ir Antikos giedojimo tradicijų. Bažnyčios Tėvai griežtai pasisakė prieš muzikos instrumentų naudojimą liturgijoje. Pasak šv. Jono Auksaburnio, muzikos instrumentai Šventykloje simbolizavo žmogaus kūno netobulumą ir buvo duoti dėl širdžių kietumo, o krikščionių išganytas kūnas pats yra geriausias šlovinimo instrumentas.


Bažnyčios naudojimo tikslais laipsniškai susiformavo savitas muzikinis raštas, bažnytinio giedojimo, Psalmodia, tradicija. Rašto ženklai susiformavo iš senovės graikų kalboje esančių kirčių ženklų (akūto, kaip kad - žodyje θεός, cirkumflekso, kaip kad žodyje υἱοῦ, gravio, kaip kad žodyje καὶ). Senovėje kirčiavimas graikų kalboje buvo polifoninis, t.y. kai žmonės skaitydavo akūtą, tai kylantis pagaliukas simbolizavo ne tik pabrėžiamą vietą, bet ir balso pakėlimą maždaug per kvartą. Gravis reiškė balso nuleidimą tokiu pačiu intervalu. Cirkumfelksas - pakilimą ir nuleidimą.


Kirčio ženklai kaip ir tada, taip ir šiandien graikų kalboje rašomi visame tekste, ant kiekvieno žodžio.


Ilgainiui psalmių ir kitų liturginių giesmių giedotojai vis įvairiau žymėjosi balso vingius ir taip susiformavo bizantiška natų sistema.


TRISKART ŠVENTAS (TRISAGION)

















Šioje notacijoje nurodoma tik pirmoji nata, o toliau rašomi intervalai tarp natų, jei kinta natų trukmė - tai taip pat pažymima. Karts nuo karto parašoma, kurioje natoje dabar randiesi, kad nepasiklystum. Judėjimas gamos laipsniais vyksta pagal „tonus“, tam tikras fiksuotas dermes ir melodijas. Taip pat nurodomas „labiau pabrėžtos“ ir „mažiau pabrėžtos“ natos. Dera pastebėti, jog pagal gamos laipsnių atstumus šis giedojimas neatitinka Vakarų tradicijos, todėl jo neįmanoma atlikti pianinu (kai kur atstumas yra trys ketvirčiai tono ir pan.). 


Melodinis judėjimas yra griežtai susisietas su teksto turiniu. Kai minimi „aukštesni“ dalykai, tokie kaip Dievas, angelai, Dievo Motina, tai melodija kyla, kai minimi „žemesni“ dalykai, melodija leidžiasi. 


Bizantiškąjį giedojimą visada lydi isono laikymas. Isonas - viena nenutrūkstamai laikoma nata, sudaranti foną melodijai. Isonas simbolizuoja Dieviškąsias Energijas, nenutrūkstama Dievo veikimą žemėje, kurio fone Bažnyčia gieda vienu balsu, vienais žodžiais, viena melodija, šlovindama Dievą. Isono laikymas vadinasi isokratima, ir gali būti trijų rūšių:


1. Nekintantis. Standartinis isonas, viena nata, kuri nesikeičia, nebent melodija pereitų į visiškai kitokia dermę;

2. Dominuojančios natos - isonas juda pagal dominuojančią dermės arba tetrakordo natą;
3. Harmonizuotas isonas - isonas juda melodiškai, pagal melodiją.

Daugelis giedotojų laikosi 1 ar 2 technikos, tačiau, pavyzdžiui, Simonopetro vienuolyne giedama pagal 2 arba 3 techniką.


Melodija gali pereiti į medatyvių skiemenų kartojimą (te ri re ri re... ir panašiai), tai vietos, skirtos skaityti Jėzaus maldai.


Ši giedojimo tradicija per vienuolynus pasiekė Vakarus, o per šventųjų Kirilo ir Metodijaus misiją - ir Kaukazą bei Rusiją.


Po Konstantinopolio užėmimo šias žinias perėmė musulmonai. Geriausi Bizantijos Psalmodia atstovai steigė mokyklas Osmanų imperijoje ir mokė musulmonų giedotojus.




RUSIŠKOS NATOS (ZNAMENNYJ RASPEV, KRJUKI)

Rusijoje Bizantijos natų ir giedojimo tradicija buvo perdirbta ir įgavo kitokį pavidalą. Simboliai šiek tiek pakito, tonai ir melodijos buvo „slavizuoti“, t.y. pridėta slavų kultūros motyvų.





Jėzaus malda:

Jėzaus malda, meldžiasi Valaamo vienuoliai

„Triskart šventas“ giedamas pagal slavišką tradiciją:



Akatistas Viešpaties Kryžiui:




Atlieka Vaalamo vienuolyno choras: https://sites.google.com/site/gintarasmedia/mp3/4.%2BHor%2BValaamskogo%2Bpodvor_ya%2B-%2BKrestu%2BTvoemu%2Bpoklonyaemsya%2C%2BVladyko%2B%28znamennyy%2Bro_%28mp3top100.net%29.mp3


Po Petro I kultūrinių reformų Rusijoje Bažnyčioje pradėta naudoti vakarietiška giedojimo tradicija, senąją išsaugo sentikiai ir vientikiai, o dabar ši tradicija po truputį vėl atgimsta.

GRIGALIŠKASIS CHORALAS

Bizantiškasis giedojimas, kaip ir daugelis kitų liturgijos elementų, buvo perimtas ir Vakaruose. Taip susiformavo vadinamosios vakarietiškos „neumos“ (neteisingas graikiško žodžio „pneuma“, Dvasia, dvelksmas, kvėpimas tarimas).


Senovinės neumos atrodė labai panašiai į bizantiškas natas:




Vėliau laipsniškai vystėsi:






Kol galop iš jų susiformavo šiuolaikinės Vakarų natos. Šiuolaikinėje Romos Katalikų Bažnyčioje senąsias ortodoksinio giedojimo tradicijas saugo tik nedaugelis.




Vakarietiškas choralas mums skamba įprasčiausiai, nes iš jo vėliau išsivystė operinis dainavimas ir visa šiuolaikinė muzika. 


------

Susiję įrašai:

Šv. Jono Auksaburnio liturgija su senovės rusų giesmėm http://ortodhttp://ortodoksas.blogspot.com/2013/11/sv-jono-auksaburnio-liturgija-su.htmloksas.blogspot.com/2013/11/sv-jono-auksaburnio-liturgija-su.html


2013 m. lapkričio 24 d., sekmadienis

Paskaita Krikščioniškosios filosofijos formavimasis ir jos santykis su klasikine tradicija


Lapkričio 28 d., ketvirtadienį, 18 val., Laisvasis universitetas (LUNI) kviečia į Gintaro Sungailos paskaitą „Krikščioniškosios filosofijos formavimasis ir jos santykis su klasikine tradicija“. Renginys vyks „ARTotekos" kūrybinėse dirbtuvėse, A. Strazdelio g. 1 (prie „Tamstos“ muzikos klubo, šalia Barbakano), Vilniuje.

Lektorius – paskutiniojo kurso filosofijos studentas – šioje paskaitoje kalbės apie formatyvųjį krikščioniškosios filosofijos laikotarpį nuo patristikos pradžios iki scholastikos Vakaruose ir hesichazmo užuomazgų Rytuose. Paskaitoje bus svarstomas Antikos kultūros perėmimas, teologijos ir filosofijos santykis krikščionybėje. Pagrindinės laikotarpio problemos – požiūris į pagonišką kultūrą ir mokslą, sisteminės filosofijos pradžia, šventųjų tekstų interpretacijos kriterijai. Paskaitos pabaigoje vyks diskusija.
https://www.facebook.com/events/474218406028543/


PASKAITOS AUDIO: http://ortodoksas.blogspot.com/2013/12/gintaras-sungaila-krikscioniskosios.html

Kaip susitvarkyti su mintimis apie tai, kad partneris iki tavęs turėjo kitų?


Gavau klausimą iš vienos merginos: „mane kažkodėl visada labai traumuoja mintis, kad iki manęs buvo labai ilgas merginų sąrašas, aš su tuo niekaip negaliu susitaikyti, ir kartu žinau, kad kuo vyresnė darausi ir kuo vyresnio vyro noriu, tai tuo ilgesnis tas sąrašas bus“. Mes kiekvienas turime tam tikrą „bagažą“, tam tikrą nugyventa gyvenimą, padarytas klaidas ir istoriją, kuo daromės vyresni, tuo „bagažo“ daugiau. Kadangi esu vyras, tai man patogiau bus kalbėti apie moters, o ne vyro paiešką. Taigi, kaip susitaikyti su partnerio „bagažu“?

-----

Šios problemos bijoti nereikia. Vakarų visuomenės sluoksniuose, kur permiegoti su kitu žmogumi nėra nieko ypatingo, tai dažnai tampa psichologinių konsultacijų problema. Juk daugpatystė yra nežmogiška būklė, o kas yra partnerių kaitaliojimas, jei ne daugpatystė?


Žinoma, lengviau yra „vengti“ tokių savęs išbandymų ir pačiam laikantis krikščioniško mokymo ieškoti žmonos krikščionės. Tikinti krikščionė, arba bent jau laiku atsivertusi, neturės daug „bagažo“, ilgo partnerių sąrašo ir pagunda nusiminti bus mažesnė. Tokių laimingų porų yra daug. Tačiau, kaip sako romėnų patarlė, „meilė - akla“, mylimą žmogų ne renkamės, o sutinkame.

Iš tiesų - amor vincit omnia, meilė nugali viską. Tarkim, kai į tave žvelgia dvi spindinčios akys, kurių vyzdžiai - tarsi juodi perlai, kurių juodyje gali įžvelgti begalybę, laiko ir amžinybės sankirtą - tokią akimirką klaidos tampa nesvarbios. Susitikimas, tikėjimas šiuo prieš tave esančiu asmeniu priverčia pamiršti, nebesirūpinti tuo, kas buvo. Mąstydami mes mąstome praeitį, o veiksmas reikalauja žvilgio į ateitį. Tikėjimas ir noras būti čia ir ateityje, noras buvoti kartu griauna praeities jungą.


Atsiduodamas šiam santykiui žmogus priima buvimą kartu kaip įvykusį pasirinkimą ir nori būti dviese, natūralu tampa glūdinti vienas kito aštrius kampus ir būti šiame santykyje iki mirtis išskirs. Akių susitikimas yra asmenybių susitikimas. Asmuo mato prieš save tik kitą asmenybę, bet nemato jos kaip daiktinio objekto, kaip prieš-išstatyto daikto; jam nerūpi to asmens praeitis, nusidėjimai, nes tai būtų daiktinė prieiga, tik daiktams yra būdinga erdvė ir laikas (istorija), o asmenybė, arba, siela, yra amžinasties kategorija, taipogi pirmas asmuo jaučia begalinį norą apjungti gyvenimus su antruoju asmeniu ir nemato kitos galimybės.

Svarstydami ne santykyje mes savo galvoje patys kuriame sau pabaisas, su kuriomis žaidžiame. Nereikia užsiimti tuščiomis situacijomis, reikia gyventi ir atrasti meilę.



2013 m. lapkričio 22 d., penktadienis

Šv. Jono Auksaburnio liturgija su senovės rusų giesmėm


Šv. Jono Auksaburnio Dieviškoji Liturgija, choras gieda pagal senovės rusų liturginę tradiciją. Liturgiją komentuoja profesorius diak. Andriejus Kurajevas.

2013 m. lapkričio 20 d., trečiadienis

Šv. Grigaliaus Nazianziečio seminaras


Dėmesio!

Kviečiame prisijungti prie šv. Grigaliaus Nazianziečio (IV a.) skaitymų. Pirmasis seminaras - lapkričio 22 d. (penktadienį), 15 val. 311 aud. Skaitysime pusę 27 pamokslo, svarstysime jo filosofijos sampratą, Antikos palikimo perėmimą graikiškoje patristikoje. Seminarą ves lekt. Mindaugas Kubilius.

Tekstai, platesnė informacija – Gintaras Sungaila sungaila.gintaras@gmail.com, 8 677 06761.

-----

Šv. Grigalius Nazianzietis - IV amžiaus filosofas ir teologas, Bažnyčios Tėvas. Mokslus baigė Atėnų Akademijoje, kurią kadaise įsteigė pats Platonas. Vienas iš trijų Ortodoksų Bažnyčios Didžiųjų Hierarchų (kartu su šv. Bazilijumi Didžiuoju ir šv. Jonu Auksaburniu), Romos Katalikų Bažnyčios daktaras, geriausias šv. Bazilijaus draugas, su kuriuo kartu ir mokėsi Akademijoje.

Ypač įtakingas rytų krikščionybėje. Pasak ortodoksų Tradicijos, neparašė nei vieno eretiško teiginio. Taip pat, kartu su šv. Evangelistu Jonu ir šv. Simeonu Naujuoju Teologu jis yra vienas iš trijų Ortodoksų Bažnyčios Šventųjų Tėvų, turinčių titulą „o Theologos“.

Didžiausi šv. Grigaliaus nuopelnai - filosofizuotas mokymas apie teozę (žmogaus sudievinimą per malonę), Šventosios Dvasios dieviškumo gynimas ir krikščionių teisės į Antikos intelektualinį palikimą gynimas nuo imperatoriaus Juliano Apostato (pagonių vadinto „o Philosophos“), kuris savo dekretu uždraudė krikščioniams dėstyti Romos imperijos mokslo įstaigose.

2013 m. lapkričio 19 d., antradienis

Katalikas Al­cui­nas Rei­das apie Mišių modernumą

Ir Romos katalikų tarpe yra skirtingų nuomonių apie liturgines reformas:
„- Vie­no­je sa­vo pa­skai­tų Kra­žiuo­se sa­kė­te, kad žmo­nės daž­nai skun­džia­si, kad Mi­šios jiems nuo­bo­džios. Ką rei­kė­tų da­ry­ti, kad taip ne­bū­tų? Kai ku­rie ku­ni­gai ska­ti­na jau­nuo­liais at­ei­ti į Mi­šias su gi­ta­ro­mis, būg­nais, gro­ti ir dai­nuo­ti mu­zi­ką, ko­kios klau­so­si kon­cer­tuo­se. Ar tai tei­sin­gas bū­das pa­da­ry­ti Mi­šias įdo­mes­nes?
- Ne, tai vi­siš­kai klai­din­gas ke­lias. Jei ban­dy­si­me links­min­ti žmo­nes Mi­šio­se, su lai­ku mums tie­siog pri­trūks idė­jų, nau­jų dir­gik­lių. Mi­šios nė­ra pra­mo­ga, tai gar­bi­ni­mas. Tai­gi ne­tu­rė­tu­me siū­ly­ti jau­ni­mui kul­tū­ros, ku­ri, mū­sų nuo­mo­ne, ga­lė­tų jiems pa­tik­ti, im­ita­ci­jos. Ver­čiau rei­kia juos su­pa­žin­din­ti su Kris­taus as­me­niu, vei­kian­čiu li­tur­gi­jo­je. Mi­šios yra nuo­bo­džios, jei žvel­gia­me į jas kaip į kaž­ko­kį dir­gik­lį, ku­ris tu­ri už­ti­krin­ti, kad nuo­lat bū­tu­me links­mi. Mi­šios nė­ra nuo­bo­džios, jei aš at­ei­nu į jas kaip į su­si­ti­ki­mą su Kris­tu­mi, ku­riam aš ati­duo­du vis­ką, ką ga­liu, ir iš ku­rio gau­nu vis­ką, ko man rei­kia.  
[...]
[K]al­bant apie ak­tua­lų­jį da­ly­va­vi­mą (lot. par­ti­ci­pa­tio actuosa - są­vo­ka, ne­re­tai klai­din­gai ver­čia­ma kaip „ak­ty­vus da­ly­va­vi­mas“ – aut.), tai reiš­kia bū­ti su­si­jun­gu­siam su Kris­taus vei­ki­mu li­tur­gi­jo­je. Tai ti­krai ne­reiš­kia, kad mes tu­rė­tu­me at­lik­ti kaž­ko­kius veiks­mus. Tai reiš­kia tie­siog sa­vo pro­tu ir šir­di­mi bū­ti su­si­jun­gu­siam su tuo, kas vyks­ta. To­kia lai­ky­se­na ne­įma­no­ma be šio­kios to­kios for­ma­ci­jos, su­pra­ti­mo, kas yra li­tur­gi­ja. Ir vėl­gi, jei aš ma­nau, kad li­tur­gi­ja yra pra­mo­ga ar kad ji tu­rė­tų links­min­ti, užim­ti žmo­nes, ga­liu im­ti da­ry­ti dau­gy­bę da­ly­kų, ban­dy­ti įtrauk­ti pa­čią įvai­riau­sią mu­zi­ką. Kai ku­rio­se pa­sau­lio da­ly­se ku­ni­gai net ren­gia­si klou­nų dra­bu­žiais, kad tik pra­links­min­tų žmo­nes. Tai ak­ty­vu­mas, bet tai ti­krai ne ak­tua­lu­sis, įdva­sin­tas da­ly­va­vi­mas – tai ne­tu­ri nie­ko bend­ra su tuo, ko no­rė­jo An­tra­sis Va­ti­ka­no su­si­rin­ki­mas, ko no­rė­jo XX am­žiaus pra­džios li­tur­gi­nis są­jū­dis, ko no­rė­jo po­pie­žius Pi­jus X. Jie no­rė­jo – o šiais lai­kais mums to tie­siog žūt­būt rei­kia, – kad pa­nir­tu­me į li­tur­gi­ją ir sem­tu­mė­mės iš jos lo­bių, jos teks­tų, apei­gų, gies­mių, jos gro­žio – juo­se ra­si­me vis­ką, ko rei­kia mū­sų krikš­čio­niš­kam gy­ve­ni­mui. Ir, ži­no­ma, kad su­ge­bė­tu­me jo­je su­tik­ti Kris­taus as­me­nį.“ 
 - diak. A. Reidas
Visas interviuhttp://www.arche.lt/2013/08/kad-misios-nebutu-nuobodzios.html  
Pa­sau­ly­je A.Rei­das la­biau­siai ži­no­mas dėl sa­vo vei­ka­lo „The Or­ga­nic De­ve­lop­ment of the Li­tur­gy“ („Or­ga­ni­nė li­tur­gi­jos rai­da“), ku­riam įva­dą par­ašė kar­di­no­las Jo­sep­has Rat­zin­ge­ris.

Šiuo metu Vakarų Europoje mažėjant bendram Romos katalikų skaičiui, gausėja parapijų, švenčiančių tradicines Mišias. 

Ortodoksų Bažnyčia liturginėje praktikoje laikosi dar iki didžiosios schizmos (1054 m.) numatytų kanonų, o liturgiją švenčia pagal šv. Jokūbo Viešpaties Brolio (I a.) ir pagal ją sudarytas šv. Bazilijaus (IV a.) ir šv. Jono Auksaburnio (V a.) apeigas. Vakarų rito ortodoksų misijos švenčia lotyniškąją liturgiją pagal tridentiškąją ir ikitridentiškąją tradicijas, dažniausiai celebruojama vietine kalba.

Video, pašiepiantis (?) Romos katalikų II Vatikano susirinkimo liturginės reformos vaisius:


------

Taip pat skaitykite:

Dieviškoji Liturgija (Rytų ir Vakarų ritas) http://ortodoksas.blogspot.com/2013/02/dieviskoji-liturgija-rytu-ir-vakaru.html 
Katalikybė Rytų Ortodoksų (stačiatikių) akimis http://ortodoksas.blogspot.com/2012/12/katalikybe-rytu-ortodoksu-staciatikiu.html
Schizmos priežastys http://ortodoksas.blogspot.com/2013/02/schizmos-priezastys.html

2013 m. lapkričio 16 d., šeštadienis

Apgaulinga išorė



„Viename vienuolyne gyveno vienuolis, kuris niekada ant nieko nepykdavo, jei kas ką besakydavo, jis neatsikalbinėdavo, neimdavo į galvą. Visi broliai buvo nustebinti jo nuolankumo ir susitaikymo ir nutarė pasimokyti iš šio romaus žmogaus. Nuėję pas jį paklausė: „Sakyk, broli, kaip tau pavyksta visada išsaugoti vidinę ramybę, nors ir kiti tau priekaištauja ir kitaip kabinėjasi?“. Jis atsakė: „Ai, gi kreipsiu aš čia dabar dėmesį į tai, ką kiekvienas šunsnukis šneka, ar ne?“

Diak. Kurajevo papasakota vienuolių istorija apie tai, kad išorine „pamaldumo“ kauke gali slėptis kitas žmogus.

2013 m. lapkričio 14 d., ketvirtadienis

Dievo mirties teologija (teotanatologija, krikščioniškasis ateizmas)

Graikiškas žodis „atheoi“ („bedieviai“) Laiško Eefesiečiams 2,12, užrašytas III amžiuje (Papyrus 46). Šis žodis daugiau nesutinkamas jokiose formose niekur nei Naujame Testamente, nei Senajame (Septuagintoje).

XX amžiuje pasirodė labai savotiška teologijos mokykla - „Dievo mirties teologija“. Jos atstovai: Gabriel Vahanian, Paul Van Buren, William Hamilton, John A.T. Robinson, Thomas J. J. Altizer, John D. Caputo, L. Rubenstein. Ši mokykla rėmėsi Friedricho Nietzsches „Dievo mirties“ koncepcija, pirmąsyk aprašyta jo „Linksmajame moksle“:
„Ar girdėjote apie tą beprotį žmogų, kuris šviesų vidudienį uždegė žibintą, išbėgo į turgavietę ir visą laiką šaukė: „Aš ieškau Dievo! Aš ieškau Dievo!“ Kadangi ten susirinko daugelis iš tų, kurie netikėjo į Dievą, aplink jį pasigirdo kvatojimas. „O ką, ar jis dingo?“ – paklausė vienas. „Jis paklydo kaip vaikas“, – pasakė kitas. „Arba pasislėpė? Ar jis mūsų bijo? Ar jis leidosi plaukioti? Išvyko į kitas šalis?“ – taip jie pakaitomis rėkė ir juokėsi. Tada beprotis įpuolė į minią ir varstė juos žvilgsniu. „Kur Dievas? – sušuko jis. – Aš noriu jums tai pasakyti! Mes jį užmušėme – jūs ir aš! Mes visi – jo žudikai! Bet kaip mes tai padarėme? Kaip mums pavyko išgerti jūrą? Kas mums davė kempinę, kad nutrintume dažus nuo viso horizonto? Ką mes padarėme, atplėšę šitą žemę nuo jos saulės? Kur ji juda? Kur judame mes? Šalin nuo visų saulių? Ar nekrintame be pertrūkio? Atgal, į šalį, į priekį, visomis kryptimis? Ar dar yra viršus ir apačia? Ar mes neklaidžiojame tarsi begaliniame Nieke? Ar nekvėpuoja į mus tuščia erdvė?“
Iš draugės gavau klausimą: „kaip tu žiūri į visą tą krikščioniško ateizmo klausimą?“. Trumpas atsakymas: neigiamai. Ilgesnis atsakymas - toliau.

Su kuo jau kuo, tačiau su krikščionybe tas „krikščioniškasis ateizmas“ neturi nieko bendro. Yra britų patarlė „can't eat the cake and have it too“, tai „teotanatologija“ yra bandymas suvalgyti tortą ir vis tiek jį turėti. Jis kyla iš vokiečių filosofijos nuostatos, jog moralė be tikėjimo absoliutine idėja nėra įmanoma. 

Pirmąsyk ši mintis pasirodo Imanuelio Kanto „Praktinio proto kritikoje“, kur Dievo buvimas, sielos nemirtingumas ir kt. priimami kaip praktinio proto postulatai, nes be jų nebūtų pagrindo moralumui. Nietzsche savo moralės kritikoje tą idėją radikalizuoja ir sako, kad moralė negali egzistuoti be steigiančio galios centro, vertybės, o teiginys „Dievas mirė“, jo kontekste reiškia aukščiausiosios steigiančiosios vertybės (Dievo) nuvertinimu, t.y., krikščioniškai šnekant, nebetikėjimu jos objektyviu pagrindu. Šis nuvertėjimas reikalauja visų vertybių pervertinimo, nes aukščiausios vertybės vieta lieka tuščia ir neaiškus tolesnis šio žiūros būdo statusas apskritai. Tačiau panašu, kad „Dievo mirties teologai“, tokie kaip pvz. tas pats Slavojus Žižekas, nenori prarasti krikščioniškos gailestingumo, pagarbos asmeniui ir kt. etikos, todėl bando organizuoti mąstymą aplink centrinę tuštumą.

M. Heideggeris tiksliai pastebi, jog „Dievo mirtis“ Vakarų kultūroje - tai istorinis faktas, o ne asmeninio tikėjimo. Tačiau teotanatologų atsakas yra ne nauja evangelizacija, o bandymas gyventi kaip seniau jau pasikeitusiame pasaulyje. Šio projekto prielaidos yra visiškai išsigimusios - tai ne tikėjimas Kristaus prisikėlimu, o perspektyvizmas ir pragmatinis-vertybinis mąstymas, kuris į krikščioniškas vertybes žiūri kaip į „vertingas“, „naudingas“ plėstis galios valiai, o į krikščionybę - kaip į galios centrą.

Krikščioniškų vertybių reikalingumas kyla dėl jų grindžiančiojo statuso Vakarų kultūros status quo atžvilgiu. Pavyzdžiui, iš krikščioniško suvokimo, kad absoliučiai kiekvienas žmogus yra Dievo atvaizdas (eikona), be to, absoliučiai kiekvienas yra asmenybė (per sona, prosopon), kurioje yra ne tik tai, kas išoriškai pažinu (veikimai - energeia, t.y. ypatybės - idiomata ir bruožai - charakter), bet ir tai, kas vidujai nepažinu ir nevaldoma (esmė, substancija - ousia) atsiranda mokymas apie kiekvieno žmogaus kaip asmens vertę. Absoliučiai kiekvienas žmogus nuo pradėjimo momento yra lygiai vertingas, kiek ir visi kiti. Antra, yra mokymas apie laisvą valią, t.y. negalima prieš žmogų naudoti prievartos ir varžyti jo valios, jo pasirinkimų, nes tai yra jo kaip asmenybės dalis. 

Tarkime, islamo kultūroje žodžio „asmuo“ net nėra, krikščionių-musulmonų debatuose tenka vartoti žodį „kaukė“ ir tada musulmonai nesupranta, kad kalbama apie ousia ir hypostasis santykį, o paprastai galvoja, kad kalbama apie vienos substancijos modusus. Be to, daugybėje islamo mokyklų nėra mokymo apie žmogaus laisvą valią. Visa tai išsilieja į praktines implikacijas, kad pvz. Šarijato teisėje daugelyje šalių už apostazę (islamo atsisakymą) yra numatyta mirties bausmė, taip pat yra normalu, kad jei musulmonas ima abejoti islamu, prieš jį galima naudoti prievartą (pvz. kalinimą ir kt.), kad jis grįžtų į tikėjimą.

Tas galioja ir lyčių santykiuose, pagal krikščionišką mokymą vyras ir moteris yra lygiaverčiai, pagal islamą vaikas kyla iš vyro, o moteris yra tik „talpykla“ vyro vaikui ir t.t..
Tai Nietzschės požiūriu yra lyginamos dvi skirtingai centruotos vertybių sistemos. Vakarai yra „nihilistinėje“ stadijoje, o tai reiškia, kad gręsia percentravimas, naujo žiūros taško pasirinkimas, kuris pervertins tam tikras vertybes. Todėl panašu, kad, pavyzdžiui, Slavojaus Žižeko atveju (kuris yra vienas iš populiariausių „krikščioniškųjų ateistų“), jis nenori prarasti tų krikščioniškų vertybių, bet taipogi nenori išpažinti krikščionių religijos. Juk per XX amžių matėme, ką gali atnešti laisvamanis vertybių pervertinimas - Holokaustą, Stalino lagerius ir t.t...

Kai kas ieško šios teologijos gilmės jos priešistorėje, Pseudodionisijaus Areopagito, Mokytojo Ekcharto ir kt. apofatinėje teologijoje, bet man atrodo, kad jos naudojimas „teotanatologijoje“ yra pritempimas. Iš esmės Tomas Akvinietis buvo Pseudodionisijaus Areopagito sekėjas ir ten jokios Dievo mirties nėra. Apofatinėje teologijoje starto pozicija yra tai, kad nežinoma, ar Dievas yra ir bandoma nustatyti, kas jis nėra, tačiau ji neužkerta kelio katafatinei teologijai.

Taigi, reziumuodamas pasakyčiau, kad dabartinis teotanatologijos populiarumo nuosmukis yra nuosekli, loginė jos išbaiga. Jei „Dievas mirė“, jei teologijai atėjo galas, tai ir nėra ko pasakyti. Jei jau tortą suvalgėme, tai lėkštėje nieko neliko. Bet nereikia klaidžioti Nieke, nes šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožia...

-------

Susiję įrašai:

Dievo buvimas kaip praktinio proto postulatas I. Kanto filosofijoje (http://ortodoksas.blogspot.com/2013/05/dievo-buvimas-kaip-praktinio-proto.html)

2013 m. lapkričio 12 d., antradienis

Kaip vadinti stačiatikių dvasininką?


Kartais spauda vis dar vadina ortodoksų (stačiatikių) dvasininkus „popais“, „šventikais“ ir kt. Tačiau teisingiausia stačiatikių dvasininkus vadinti kunigais.

---------

PAAIŠKINIMAI

Kunigas - lietuviškas žodis, iki krikščionybės reiškęs „poną, šeimininką“, jį atitinka latvių kungs, germanų kuning lenkų - ksądz. Ikikrikščioniškoje visuomenėje kunigaikščiai buvo tiek valdovai, tiek religijų šventikai. Po krikšto šiuo žodžiu imti vadinti krikščionių dvasininkai.

Analogiškas graikiškas žodis - iereus („jerėjus“). Iki krikšto jis taip pat reiškė pagonių dvasininką, o krikščionybėje pritaikytas įvardyti krikščionių dvasininką, hebrajų kalba vadintą „kohen“. 

Šventajame Rašte žodis „kohen“ verčiamas „kunigas“. Izraelio tauta turėjo dvasininkiją, kurią sudarė levitai, kunigai ir pirmasis kunigas. Stačiatikiai tiki, jog Kristus tapo amžinuoju Pirmuoju Kunigu, o Bažnyčia - Naujasis Izraelis, kurioje yra Kristui pavaldūs kunigai ir diakonai (levitų atitikmuo). Taigi, jei Izraelio aukščiausią dvasininką vadiname Pirmuoju Kunigu, tai ir stačiatikių dvasininkus derėtų vadinti kunigais.

Popas - tradiciškai liaudyje į kunigus yra kreipiamasi „tėve“, gr. papas, senąja slavų kalba buvo kreipiamasi ir pop. Bolševikų laikais šis liaudiškas kreipinys buvo pradėtas niekinamai vartoti antireliginėje propagandoje stačiatikių kunigams įvardyti ir gavo tokią pačią negatyvią konotaciją, kaip žodis „mentas“ policininkui įvardyti. Šiuo metu žodis „popas“ yra traktuojamas kaip įžeidimas.

Prie įžeidimų kunigo atžvilgiu galima paminėti kreipimąsi į kunigą vardu ir tėvavardžiu ar pavarde. Nors caro laikais tai buvo norma, bolševikų ir sovietinių persekiojimų metais KGB darbuotojai demonstratyviai neigė kunigų statusą ir užuot kreipęsi „tėve“/„kunige“ ir įvardiję vardą, į kunigus kreipdavosi vardu ir tėvavardžiu arba vardu ir pavarde. 

Šventikas - tai pažodinis rusiško žodžio „svjaščennik“ vertinys. Jis užtemdo šios tarnystės prasmę, nes stačiatikiai pripažįsta biblinį kunigystės sakramentą ir neišradinėja jokio naujo „šventikystės“ sakramento. Rusų kalboje katalikų kunigų niekas nevadina „kunig“, o jie pasirašinėja dokumentuose „svjaščennik“ („šventikas“), nes tai yra žodis, į kurį rusų kalboje verčiamas hebr. „kohen“, gr. „iereus“.

----

Daugiau informacijos:

Dvasininkija Ortodoksų (Stačiatikių) Bažnyčioje http://ortodoksas.blogspot.com/2013/01/dvasininkija-ortodoksu-baznycioje.html

2013 m. lapkričio 10 d., sekmadienis

Sveikatingumas, mityba, sportas, fizinė kultūra

Laikraščiai ir tinklalapiai mirga patarimais lieknėti, miestuose gausu sporto klubų. „Žvaigždės“ diktuoja grožio ir atletiškumo standartus. O ar krikščioniui derėtų prisijungti prie masinio sveikatingumo siekio ir „kūdintis“ bei lieti prakaitą sporto klubuose?

Be abejonės, nenoriu kalbėti apie prisijungimo prie „sveikatingumo manijos“. Tai - gana lėkšta ir neįdomu. Sekuliarioji kultūra pažemina kūną kaip geismo ir vartojimo objektą, pajuokia žmogaus asmenybės orumą ir išstato jį kaip „gražų daiktą“. Apie tokią niekingą prieigą ir kalbėti neverta, o norisi pakalbėti apie dvasingesnę, kūno kultūros perspektyvą.

Pirmasis lotynišką žodį „cultura“ pavartojo Ciceronas, kuris teigė, jog „filosofija - proto kultūra“. Žodis „kultūra“ iki tol lotynų kalboje reiškė žemdirbystę, kaip kad „kultyvavimas“ - laukų apdirbimas. Lietuvių kalboje šį žodį geriausiai atitinka „ugdymas“, nuo „augti“. Ciceronas gi nusakė, kad galima ugdyti ne tik kviečius laukuose, bet ir žmogų.

Kad krikščioniui būtina šiokia tokia proto kultūra, proto ugdymas, tai yra aišku - tai dvasinio gyvenimo dalis. Bet ar reikalinga kūno kultūra, t.y. sąmoningas kūno mankštinimas, tam tikrų stiprybių ugdymas, nėra akivaizdus dalykas. Bet ir apie jį rašo Šventieji Tėvai.




Ortodoksų Bažnyčia moko, jog žmogus - galutinis visos kūrinijos tikslas, aukščiausias Dievo kūrinys, sukurtas iš meilės pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Šį kūrinį sudaro kūnas ir siela, bet kai kurie Bažnyčios Tėvai išskiria trečiąjį žmogaus elementą - dvasią, kuri yra sielos dalis, turinti galią pažintį Dievą. Žmogaus žemiško gyvenimo tikslas - teisingai sutvarkyti savo gyvenimą sąrangą, kad su Dievo pagalba paruoštų save išgelbėjimui.

Klementas Aleksandrietis pastebi, jog grožis yra sveiko gyvenimo būdo dovana. Jis laikosi nuomonės, jog krikščionei ar tuo labiau krikščioniu nepridera dažytis ar per daug puoštis, nes jei jis ar gyvena sveikai, kas, ko gero, jo nuomone, yra tvarkingo dvasinio gyvenimo dalis, tai ir kūnas bus gražus.

Tačiau nereikia pamiršti, jog šimtmečių šimtmečius daugelis žmonių, tuo labiau daugelis vienuolių, didžiąją dienos dalį dirbdavo alinantį fizinį darbą. Kas žemės ūkyje, kas - amatininkai ir kt. Tik naujaisiais laikais atsirado proga gausiai veltėdžiaut. Todėl tik XIX amžiuje šv. Teofanas Atsiskyrėlis atvirai rašo, jog žmonės, kurie dirba išskirtinai protinį darbą, galėtų užsiimti „kambarine gimnastika“ tam, kad palaikytų sveikatą. Jis siūlė paskaityti apie tai knygą, kurioje pateikiami pratimai rankoms, kojoms, kaklui, presui, galvai ir kt...

Kitas naujųjų laikų šventasis, Aleksejus Mečjovas išryškina auklėjamąjį kūno lavinimo aspektą. Fiziniai pratimai padeda kovoti su veltėdžiavimu, ugdyti savyje valią. Juk bėgdami krosą ar darydami kitus sunkius pratimus turime įveikti save, o dar daugiau valios reikalauja sporto pratimų reguliarumas. Sportas rezultatus duoda tik tada, kai sportuojama diena iš dienos, pastoviai, nors ir ne po daug, o tai reikalauja elementarios tvarkos gyvenime.

Šv. Pimenas Didysis primena, jog krikščionys yra ne kūno, o aistrų žudikai. Askezės, pasninko tikslas neturi būti sulįsti iki kaulų, visiškai išsekinti savo kūną. Šios priemonės yra skirtos tam, kad palaužtų mūsų kūno aistras. Todėl liesumas ar kūno išsekinimas pasninkais yra tik nebent itin sunkios kovos su savo aistromis pasekmė, o ne tikslas ir neturi būtinai pasitaikyti visų krikščionių gyvenime,

Šv. Simeonas Naujasis Teologas nurodo puikų kriterijų atskirti gerą gyvenimo tvarką nuo blogos - tai jos nukreiptumas į dvasią. Jei visa žmogaus kasdienybė nukreipta į Dievožiną, į bendravimą su Dievu, dvasios stiprybės ugdymą, tai jis eina teisingu keliu. Žmogus, žinoma, yra kūno, sielos ir dvasios vienovė - kūno stovis atsispindi sieloje ir dvasioje, dvasios ir sielos - kūne. 

Tokiu būdu galima numanyti, jog kūno kultūra yra naudinga tiek, kiek ji padeda mums dvasiniame gyvenime. Ji gali ugdyti mūsų valią, kantrybę, kitas susijusias dorybes. Bet netinkama kūno kultūra gali ugdyti mumyse garbėtrošką, puikybę, savimeilę, prisirišimą prie kūno. Kūno sureikšminimas taip pat gali būti žmogaus asmenybės vienovės pažeminimas, jo orumo sumenkinimas, kai žmogus suvokiamas vien kaip kūnas, o ne asmenybės pilnatvėje. Derėtų blaiviai įvertinti situaciją - galbūt žmogui nereikia jokios kambarinės gimnastikos, nes jam sveikatai palaikyti užtenka kasdienių lankstymųsi iki žemės prieš ikonas. 

2013 m. lapkričio 9 d., šeštadienis

Vigilija šv. Paraskevės parapijoje

2013 m. lapkričio 9 d., šeštadienio vakarą, pradėjome švęsti šv. Paraskevės dieną (pagal Ortodoksų Bažnyčios laiko matavimą, diena prasideda vakare). Rytoj mūsų laukia jo ekscelencijos Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupo Inocento vizitas.


2013 m. lapkričio 7 d., ketvirtadienis

Malda Dievo Gimdytojai ir Malda Šventajai Dvasiai


Angelo giesmė Marijai: „Sveika, Marija, Dievo Gimdytoja, Mergele, Viešpats su Tavimi. Tu palaiminta tarp moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius, nes Tu pagimdei mūsų Sielų Išgelbėtoją“

Giesmė ištęsta beprasmiais skiemenimis: „te ri re ri re“, „to to to“ ir panašiai, šis laikas yra skirtas Jėzaus maldos skaitymui („Kyrie, eleison“, „Kyrie Iesou Christe eleison me ton amartolon“, t.y. „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjelio“)



Malda Šventajai Dvasiai (prasideda 0:55): „Dangaus Valdove, Tiesos Dvasia, kuri visur esi ir viską pripildai, ateik ir būk mumyse ir išvalyk mus nuo visokios nuodėmės, ir išgelbėk, Geroji, mūsų sielas“

Šia malda prasideda bet kokia ortodoksų malda. Šventoji Dvasia - Tikras Dievas, neregimu pavidalu atėjęs pas mus Sekminių dieną, kad būtų mūsų Paguoda iki Kristaus sugrįžimo. Šventoji Dvasia 

Kaip padėti žmogui sunkioje situacijoje?

Kiekvienas gyvenime turime problemų ir kiekvienas susiduriame su ribinėmis situacijomis, tačiau ne visada susiduriame su dvasinėmis krizėmis. Tai itin sunkūs gyvenimo momentai, kai asmuo nebegali susitvarkyti vienaip ar kitaip su savo gyvenimu.

Dvasinė krizė gali pasireikšti ir tiesiog kaip prasmės stokos pojūtis, o ji privesti gali prie įvairiausių nuodėmingų veiksmų, tokių kaip puolimas į neviltį, įsitraukimas į kultą ar net noras nutraukti gyvenimą.

Nesyk gyvenime teko susidurti su tokiais žmonėmis ir visada man buvo įdomu, kaip su jais bendrauti. Stengiausi susikonstruoti sau tam tikrą savitą „techniką“ iš psichologijos žinių ir praktikos. Tačiau vienas draugas neseniai papasakojo apie labai gerą bendravimo etiką, kurios moko „Jaunimo linijoje“.

„Jaunimo linija“ - tai savanorių teikiama psichologinė pagalba. Prieš tapdami “Jaunimo linijos” savanoriais jaunuoliai turi pereiti atranką, iki 5 mėnesių trunkančius praktinius kursus, kur yra mokoma išklausyti, tinkamai užduoti klausimus ir paties svarbiausio dalyko - nepatarinėti. Internete radau ten dirbusios merginos aprašytą patirtį, kurioje ji prisimena du svarbiausius apmokymų punktus (O):
- Tinkamai užduoti klausimus. Man labiausiai įstrigusi “taisyklė” iš praeitų kursų yra klausimo KODĖL? vartojimas pokalbyje. Tiksliau jo nevartojimas. Buvau mokoma neklausti pašnekovo „Kodėl Tu taip padarei? O kodėl važiavai ten?“ ir t. t. Sakoma, žodelis „kodėl“ turi neigiamą atspalvį su kaltinimo prieskoniuku, todėl jis yra nevartotinas taip pat, kaip nevartotini rūbų, batų, rankinių… parduotuvėse uždari klausimai „Ar galiu jums padėti?“ Taip/Ne. (šitą neseniai teko girdėti iš grupės draugės).
- Nepatarinėti. Tiek laiškuose, tiek kalbant telefonu „Jaunimo linijos“ savanoriai patarinėti negali, nors dažnas žmogus to ir prašo. Paaišinimas paprastas - niekas negali tau patarti, nes niekas už tave situacijos geriau nežino, o ir gyvenimo nenugyvens už tave niekas. 
Iškart prisiminiau savo paskaitas pas psichoanalitiką Eugenijų Laurinaitį, kuris daugybę kartų kartojo, jog „vienintelis žmogus, galintis padėti esančiam bėdoje, yra jis pats“. Tai labai taiklus pastebėjimas. Žinoma, žmogui gali padėti Dievas, tačiau net Dievas nesikiš į žmogaus gyvenimą, jei žmogus to nenorės, jei jis nebendradarbiaus su Dievu, t.y. nedalyvaus sinergijoje. Jei žmogus nerodys pastangų, tai ir pats Viešpats už jį „gyvenimo nenugyvens“.

Psichologinių konsultacijų viešoji įstaiga „GEBU“ savo patarimuose apie tai, kaip bendrauti su vaikais apie jausmus, rašo: „nepatarinėti neprašomiems. Savo vertinimus, patarimus, nuomonę reikėtų pasilaikyti sau tol, kol pašnekovas jų neprašo. Kartais žmogus tiesiog nori papasakoti, o ne gauti patarimą ar vertinimą“. Ko gero šis patarimas tinka netgi kunigams, nors būtent pas juos dažniausiai žmogus ateina specifinio dalyko - patarimo. Yra tekę skaityti knygą apie hesichastą, kurio viena iš dorybių buvo apibūdinama labai iškalbingai: „jis niekada nepatarinėjo, kai jo neprašė, ir nepatarinėjo to, ko pats nedarė“. Be nuolankumo labai lengva susigundyti ko prisiskaičius pulti aplinkiniams patarinėti, nors nežinome jų situacijos.

Galbūt mums atrodo, kad kitas žmogus kur nors klysta, eina neteisingu taku ir mes turime jam tinkamą receptą, tačiau vos tik mus aplanko tokia mintis, mes, krikščionys, turėtume prisiminti Šventąjį Raštą. Labai gražiai 2-ąją psalmę yra pakomentavęs J. V. McGee: 
,,Daktare Makgy, ar manote, kad pasaulis taisosi?“ Aš atsakau: ,,Taip, manau“. O kiti teiraujasi priešingai: ,,Ar jums neatrodo, kad pasaulis degraduoja?“ ,,Taip, – atsakau, – degraduoja“. Galbūt jums pasirodys, kad tokiu būdu noriu įtikti ir vieniems, ir kitiems. Ne, abi pusės teisios. Tą patį Viešpats Jėzus kalbėjo palyginime apie rauges (Mato 13,24-39). Viešpats Jėzus sakė, kad Jis yra sėjėjas, sėjantis sėklą pasaulyje. Bet štai atėjo priešas ir prisėjo raugių. Tarnai norėjo jas išravėti. Tarnavimo pradžioje ir aš norėjau tą patį padaryti. Buvau geriausias raugių ravėtojas, kokį tik kada esate sutikę. Tačiau greitai (ir gana skausmingai!) suvokiau, jog mes nesame pašaukti ravėti piktžolių. Štai kodėl daugiau nebesistengiu pakeisti kitų žmonių. Man užtenka bėdų ir su pačiu savimi, o kitais pasirūpins Dievas. Viešpats mokė, jog palieka rauges kartu su kviečiais augti iki pat pjūties, o tuomet atskirs vienus nuo kitų.
Kai tik aplanko mintis ką nors patarti artimui, kaip padaryti „geriau“, prisiminkime, kad nieko gero, kai aklas veda aklą...

Dar prisimenu ir kitą taiklų dr. E. Laurinaičio pastebėjimą, jog didžiausia lietuvių kultūros nesąmonė yra posakiai „susiimk“ arba „būk vyras“. Tai yra didžiausias kraštutinumas - patarimai, kurie nieko nepataria. Jie padeda ne ką labiau, negu „nusiramink, viskas bus gerai“. Tokie žodžiai greičiau jau suerzina, nei pagelbėja.

Taigi, ko gero pagrindinės gairės, kaip padėti krizės ištiktam žmogumi, yra elgtis nuolankiai, nepatarinėti, išklausyti ir prisiminti, jog tas žmogus gali sau padėti tik pats. Esant reikalui, nusiųsti pas labiau patyrusį. Kaip krikščionys, norėdami pasidalyti savo dvasine praktika ir bendravimo su Dievu džiaugsmu, mes galime nebent pateikti informaciją apie galimus pasirinkimus, tačiau jokiu būdu neraginti žmogaus daryti tą ar aną. Tokia - mano nuomonė, bet aš esu tik eilinis tikintysis.

----

Informacija iš „Delfi“


Psichologinės pagalbos tarnyba

Telefono numeris Darbo laikas
Jaunimo linija Budi savanoriai konsultantai8 800 28888I-VII 
visą parą
Vaikų linija 
Budi savanoriai konsultantai, profesionalai
116 111I-VII 
11:00 - 21:00
Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba) 
Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui.
8 800 77277I-V 
16.00 - 20.00
Pagalbos moterims linija 
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai
8 800 66366I-VII 
10:00 - 21:00
Vilties linija 
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai
116 123I-VII 
visą parą

800-oji paslauga - nemokama.

Emocinė parama internetu
„Vaikų linija“Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.ltAtsako per dvi dienas
„Jaunimo linija“Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.jaunimolinija.lt/internetasAtsako per dvi dienas
„Vilties linija“Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.comAtsako per tris darbo dienas
„Pagalbos moterims linija“Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.ltAtsako per tris dienas

Visa papildoma informacija – puslapyje www.klausau.lt

Mintis

„Aukščiausias dvasinio gyvenimo lygis - kai ko nors nenorime, bet darome“ - Vilniaus ir Lietuvos arkivysk. Inocentas.

Pastaruoju metu daug svarstau apie drąsą. Ar tai nėra besąlygiška drąsa, statyti savo proto ir Apreiškimo įsakymus aukščiau savo norų?

Ar tikėjimas Dievu nėra iliuzija, kuria tik įtikiname save? (apmąstymai)


Vis ilgiau gyvenant krikščioniškai gali galvoje imti stiprėti įsitikinamas, kad gyvenimas su Dievu - nuostabus, o gyvenimas be Dievo - beprasmis. Ir šis įsitikinimas yra filosofiškai teisingas ir priešingoje pusėje nei tikėjimas žiojėjant nebūties ir beprasmybės prarajai, ankstyvųjų krikščionių vadintai „mirties keliu“, gali kilti baisi abejonė, ar krikščioniškas tikėjimas nėra tiesiog savitaiga, skirta pabėgti nuo gyvenimo rūpesčių.

Asketai sakytų, jog visa minties struktūra rodo, jog ši mintis pakišta priešo. Tačiau kartais atmušti tokias mintis padeda priešybės - bandymas išsiaiškinti kaip yra iki galo. Geriausias vaistas nuo abejonės, tai tiesa ar iliuzija, - drąsa, kaip nuolankus paklusnumas proto ir apreiškimo tiesoms, įimant savo baimes ir nerimą. Abejonės dingsta tik santykyje.

Pavyzdžiui, pagalvokime, jei vaikinas įsimyli kokią nors merginą, krito į akis, ir pradedi galvoti, kaži, ar ji mane myli, kažin, ar man kas nors su ja gausis. Jei sau vienas fantazuoji taip, tai pastoviai susipainioji, prisigalvoji nesąmonių. Gali įtikint save įvairiausias dalykais, tame tarpe, kad jai labai patinki, arba, kad esi niekam tikęs pašlemėkas ir jai net nerūpi, bet tie įsitikinimai neturės nieko bendro su tikrove - tikrovė atsiskleis tik tada, kai pradėsi su ja bendrauti ir ji pasakys, patinki tu jai ar ne. 

Tas pats turint merginą, kai pradedi įtarti, kad ji galbūt neištikima. Gali prisifantazuoti įvairių dalykų, bet abejonės išsisklaido tik tada, jei išdrįsti būti drąsus, o drąsos aktas yra pasitikėjimas savo mergina ir bendravimas su ja, kuriame tikėjimas ja pateisina save ir išsklaido abejones. Tai nereikia tikėtis, kad ir egzistencijos akistatoje, Dievo akistatoje yra kitaip, jei užuot bendraudami mes mąstome, kaip čia yra, tai dažnai kaip pavydus vyras galime prisigalvoti apie kitą asmenį visokių nebūtų dalykų. Kaip pavydus vyras gali išsigalvoti, kad žmonos meilės nėra, nors ji yra, taip ir galime išsigalvoti, kad nėra nei Dievo, nei Jo rūpesčio mumis. Juk švč. Komunija - tai Dievo ir Bažnyčios santuoka, o mes esame Jo Bažnyčia.

Priešingai, nesikreipiantis į Dievą žmogus gali save įtikinti, kad nėra nei Dievo, nei Dievo meilės. Viskas, kas įvyko gero jo gyvenime - tik aklas atsitiktinumas. Taip teigė Epikūras. Epikūras pateikė savo „argumentus“, kodėl neverta bijoti nei dievų, nei mirties. Pasak jo, jei dievai kištųsi į mūsų gyvenimą, tai reikštų, kad jiems kažko trūksta, bet būdami tobuli jie nesikiša. Viskas pasaulyje - aklas atsitiktinumas. O mirties bijoti nereikia, nes kol esame mes, mirties nėra, o kai mirtis bus, tai nebebus mūsų.

Filosofas Tomas Sodeika yra pateikęs tokią mintį, jog protu neįmanoma patikėti Epikūro argumentais. Jie tiesiog nėra rimti. Tačiau epikūrininkai tiesiog juos kartojo mintyse ir suko ratu, kol įtikindavo save, kad tai - tiesa. Panašiai kaip A. Camus sekėjai įtikina save idėjom apie absurdą ir susitaikymą su juo.

Dievo kaipo tokio buvimas yra prigimtinio proto pažįstama tiesa, tiek kosmologiškai, ontologiškai, tiek etiškai, istoriškai, etnologiškai... Taipogi turime Raštus, kurie moko, kaip gyvent ir šventųjų gyvenimus, kurie rodo, koks tokio gyvenimo rezultatas... Todėl prisimindamas turtuolio ir Lozariaus istoriją kelčiau klausimą, ar netikintis žmogus patikėtų, jei ir kas iš mirusiųjų prisikeltų. Susiedamas su ankstesniu pavyzdžiu sakyčiau, kad jei vyras nepasitiki žmona, tai net privatus detektyvas, raportuojantis apie visą jos gyvenimą, net jokie įtikinėjimai neįtikins jo, kad žmona tikrai jį myli ir yra ištikima. Taipogi ir čia, reikia gerai pasverti, ar mes atsisakydami būti santykyje ir taip mąstydami nesielgiame prieš tai, ką mūsų protas ir santykio išgyvenimas mums pateikia kaip akivaizdybę.

O to pasekmės didelės, nes be Dievo, kaip sako Dostajevskis ir Kantas, viskas leidžiama. Ir prasmės nedaug iš gyvenimo yra. Be Dievo mums lieka tik tuštybių tuštybė, „žemiškas gyvenimas“, kuris perpildytas tik rūko ir beprasmybės, kaip sako Ekleziastas. Kas iš tų turtų, kas iš tos šlovės, kas iš tų žinių, kas iš tų moterų etc., visa tai tušti dalykai.

Moteris gali sakyti, kad myli tave, bet tu gali ja netikėti. Dievas iš principo irgi gali su tavim pradėti kalbėti, bet tu netikėdamas greičiausiai nuspręstum, kad tau ko gero prasidėjo paranoja, girdi balsus, kurių kiti negirdi, todėl ir nelogiška būtų, jei Dievas pradėtų iš oro su žmonėmis kalbėti. Už tai Dievas su mumis kalba ženklais, jis mums gyvenime padeda, lydi, tačiau paprastai kuo geriau žmogui sekasi, tuo mažiau jam rūpi Dievas. Kai jį ištinka baisūs dalykai, tai jis verkia, kodėl būtent jam ir ieško užtarimo, jei meldžiasi ir jam akivaizdžiai tos maldos dėka Dievas padeda, tai jis po to jau vėl gerai gyvendamas save pradeda įtikinėti, kad tai tik sutapimas ir pan. Nes Dievas mums palieka asmeninį patyrimą, palieka raštus, gyvenimų aprašymus, mokymus ir t.t... Bet kaip mergina gali tau kartoti šimtus kartų, kad tave myli, ir tu gali vis tiek atsisakyti tuo tikėti, taip ir čia. 

Dievo jutimas maldos metu - tai jau kitas klausimas... šventieji pabrėžia, jog nereikia koncentruotis į save, nereikia stengtis kažko pajausti, o reikia tiesiog atsipalaiduoti ir kalbėtis, kaip kalbiesi su visais žmonėmis... nes kai stengiamės ką nors pajausti tai tas santykis jau dirbtinis, kaip, pvz., jei kalbėdamas su žmogumi bandytum ką nors „pajaust“... 46 psalmėj graikų kalba bent yra rašoma gerai, „atsipalaiduokite, kad sužinotumėte, jog aš esu Dievas“, t.y. bendravimas reikalauja atsipalaidavimo... Jokių išankstinių vaizdinių, jokios fantazijos naudojimo, jokių lūkesčių, jokios skubos, o kaip yra meldžiamasi galima sužinoti, susiradus maldynų tekstus (jie suteikia supratimą, kokiais žodžiais kalbėti ir pan).

Tarp nebažnytinių žmonių būdinga tiesiog „tikėti kažkuo“ ir nepriimti tikėjimo rimtai. Man regis, tas „tikėjimas kažkuo“ tėra tarpinė pozicija tarp drąsos prisiimti atsakomybę už savo būtį ir nusiminimo pripažįstant egzistavimo be Dievo beprasmybę. Nes jei tikėti rimtai, tai tektų prisiimti labai didelę naštą ir keisti savo gyvenimą. O jei būti nuosekliam ir to viso atsisakyti, tada laukia baisi akistata su absurdu. Tai dažniausiai žmonės, man rodos, renkas apie nieką negalvoti ir daryti pusėtinai viską. Tik kartais gyvenimas vis išmuša iš šios iliuzinės laimės būklės per akistatas su mirtimi, kančia ir panašiai, tada tenka susimąstyti, ką gi po saule čia veikiame. Pastebėjau, kad paprasti žmonės irgi filosofuoja,  tik tai daro kur kas rečiau, nes nenori mąstyti.