Apie nuolankumą ir susitaikymą

Jėzus mokė: „Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“. (Mk 4, 26-29)

Bažnyčios Tėvai moko, jog visų dorybių motina - nuolankumas. Tas, kas yra nuolankus, daigina savyje Dangaus Karalystę. Patarlių knygoje sakoma: „mėgstantis būti mokomas, mėgsta žinojimą“, arba galima išversti šiek tiek kitaip: „mylintis drausmę, myli žinojimą“ (Pat 12, 1). Septuagintoje rašoma „ὁ ἀγαπῶν παιδείαν ἀγαπᾷ αἴσθησιν“ , o Vulgatoje - „qui diligit di­sciplinam, diligit sci­entiam“.

Profesorius A. Osipovas, komentuodamas Bažnyčios Tėvus teigia, jog mes negalime matyti savo nuolankumo. Tas, kuris mato savo nuolankumą, jau gali būti šimtu procentu įsitikinęs, jog nėra nuolankus. Pradėjęs kalbėti apie savo dorybę, sugriauna tai, ką yra pastatęs. Dvasinis žmogaus augimas paprastai vyksta mažėjančia sinusoide: tai pakilimai ir nuopuoliai, vis mažėjant nuopuoliams ir pakilimams, nes keltis tenka vis iš mažesnės duobės. Tai, kas yra uždirbama dvasiniu augimu, uždirbama nepastebimai.