Krikščioniškosios filosofijos formavimasis
Mano paskaita, skaityta Muzikos ir Teatro Akademijoje 2012-12-19.
Konspektas.
Laba diena, mano vardas Gintaras Sungaila. Šiandien vesiu jums paskaitą gana Kalėdine tema, apie krikščioniškosios filosofijos formavimąsi.
Šios paskaitos tikslas - suteiki bendrą kontekstinį suvokimą apie krikščioniškąją kultūrą, filosofijos vietą joje ir supažindinti su krikščioniškos filosofijos pagrindais.
Paskaitos planas:
1. Krikščioniškos kultūros bruožai;
2. Krikščioniška išminties samprata;
3. Filosofijos periodizacija;
4. Apologetinė filosofija;
5. Antiochija ir Aleksandrija: hermeneutika;
6. Sistematinė filosofija;
7. Scholastika ir Bizantiškoji tradicija;
8. Apibendrinimas.
1. Krikščioniškos kultūros bruožai
Pradėkime nuo krikščioniškosios kultūros bruožų.
Kas yra krikščionių gyvenimo centras? Tai - Eucharistija. Ką graikiškai reiškia žodis „eucharisto“? Gr. Eucharisto – „ačiū!“. Už ką dėkojame?
Istorija apie sūnų palaidūną (Lk 15) (studentai atpasakoja istoriją):
Visos religijas kelia klausimą, kaip gyventi žmogui, kad jis būtų laimingas.
Tačiau esminis krikščionybės skirtumas nuo kitų religijų - Antikos, budizmo, induzimo... - žmogus blogai jaučiasi pasaulyje ne dėl to, kad jis blogai gyvena, o todėl, kad jo prigimtis pažeista pirmapradės nuodėmės.
Daugelis mąstytojų, kaip Grigalius T., Simeonas Naujasis Teologas, sako, kad žmogaus prigimtis skilusi į tris dalis: protą, širdį ir kūną. Bazilijus Didysis sako, kad į 1000 dalių.
Kaip yra suformulavęs šiuolaikinis krikščionybės apologetas, Maskvos Dvasinės Akademijos prof. Osipovas:
Koršunovas spektaklyje pabrėžia menininko ir aplinkos konfliktą, tačiau spektaklyje galima įžvelgti ir krikščionio bei pasaulio konfliktą.
Rytų krikščionių šventasis Siluanas Atonietis „Mirdamas pamatai, kad pasaulis yra kekšė“
Kaip žinote, Dievas sandorai (t.y. susitarimui, kuriuo Dievas žmogui siūlo būti išgelbėtam) pirma pasirenka žmogų (Abraomą), tada tautą (Izraelį), o tada visą žmoniją. Todėl kiekvienas krikščionis privalo apaštalauti.
Esminiai krikščioniškos kultūros šaltiniai:
1. Žydų religija;
2. Graikų filosofija;
3. Romėnų teisė (pvz. ius civile, ius gentile - be jos nesuprastume, kodėl šv. Pauliaus nenubaudė mirtimi, taip pat Justiniano digestai tapo ir Rytų, ir Vakarų bažnytinės teisės pamatu).
2. Krikščioniška išminties samprata
Talmudas pasakoja istoriją apie rabį Hillelį, gyvenusį panašiu laiku kaip Kristus. Kartą prie jo priėjo pagonis, sakydamas, jog taps žydu, jeigu rabis išmokys jo visos Toros (Įstatymo) stovėdamas ant vienos kojos. Rabis Hillelis pasakė:
Juk kas tai buvo Apaštalai? Tai buvo paprasti žvejai. Kokie buvo jų apmokymai prieš pradedant Apaštalavimą? Kristus tiesiog liepė jiems nuplaukti, užmesti tinklus, kai jie ištraukė tinklus Kristus pareiškė, jog nuo šiol jie žvejos ne žuvis, o žmones.
Nei vienas iš pirmųjų pašauktųjų Apaštalų netiko būti rabinu: tam, kad taptum rabinu, mažiausiai iki 12 metų reikėjo mokytis Toros, po 12 metų reikėjo mokytis komentavimo tradicijos, iš kurios gimė Talmudas, na o nuo 40 metų žydai pradėdavo mokytis ezoterikos. Galbūt tik vėliau pašauktas Apaštalas Paulius, kilęs iš Benjamino giminės, tikras fariziejus, mokęsis pas aukščiausiąjį Izraelio kunigą, būtų pretendavęs į rabio titulą. Tačiau po atsivertimo jis staiga pradėjo šnekėti neįtikėtinus dalykus: jog Dievas pavertė pasaulio išmintį kvailyste (1 Kor 1, 20).
Paulius rašo: „Tiesa, mes tobuliesiems skelbiame išmintį, tačiau tai ne šio pasaulio ir ne praeinančių šio pasaulio valdovų išmintis. [...] Mes skelbiame slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums išaukštinti.“ (1 Kor 2, 6-7)
Šv. Jono Auksaburnio liturgijoje: „Τὰς θύρας, τὰς θύρας! Ἐν σοφίᾳ πρόσχωμεν“ – „Duris, duris! Dieviškoji išmintis (Sophia), dėmėkimės!“. Šie žodžiai, pasak Konstantinopolio patriarcho Germano, gyvenusio VIII amžiuje, reiškia kvietimą stebėti savo širdies duris, jog jos būtų atvertos Dievo išminčiai ir užvertos blogiui. Ar tikrai nieko nereikia daryti?
Bažnyčios Tėvai - Bažnyčios mokymą suformavę . Vakaruose Bažnyčios Tėvais laikomi tik iškilūs mokytojai, gyvenę iki VI a. Rytuose Tėvais vadinami visi mokytojai, kurių mokymas sutampa su iki VI a. egzistavusiu mokymu. Taip Rytuose patristikos laikotarpis išsitęsia iki XIV-XV a.
Terminai patristika ir patrologija yra iš esmės sinonimai. Tačiau dabar mokslinėje literatūroje vis dažniau priimta patristika vadinti Bažnyčios Tėvų darbų visumą, o patrologija - mokslą` apie Bažnyčios Tėvus.
Yra lotyniškieji ir graikiškieji tėvai. Pagrindinė visos Vakarų krikščionybės filosofijos ir teologijos figūra - šv. Augustinas. Ekumeniniame dialoge rytiečių kritika Vakarams daugiausiai susijusi būtent su tuo.
Palaipsniui po patristikos filosofija skilo į scholastiką ir bizantišką filosofiją.
Yra ir šiuolaikinė krikščioniška filosofija: neotomizmas, krikščioniškas egzistencializmas, rusų filosofija ir t.t... tačiau mūsų tema yra formavimasis.
Kokį vaidmenį patristika vaidina krikščionybėje?
Pirmiausia, katalikybė ir ortodoksinė krikščionybė turi du šaltinius: Šv. Raštas + Šv. Perdavimą (lot. Traditio). Rytuose perdavimas suvokiamas kaip Apaštalų tradicija, kurios liudijimai yra pirmųjų amžių Bažnyčios istorija ir teologija.
Spręsdami teologinius ginčus ortodoksai ieško, ką tuo klausimu mano Tėvai. Consensus Patrum - jei visi Bažnyčios Tėvai tuo pačiu klausimu laikosi vieningos nuomonės, tai negali būti netiesa.
Šventasis Raštas suvokiamas kaip Šv. Perdavimo dalis, nes jo kanoną suformavo Bažnyčios Tėvai.
Romos Katalikų Bažnyčioje, skirtingai nei Rytuose, Tradicija yra suprantama kaip Perdavimas + Magisteriumas. Magisteriumas - dabartinis Katalikų Bažnyčios mokymas, atspindintis visų vyskupų nuomonę. Tokiu būdu į Tradiciją įeina ne tik senoji pirmųjų amžių dogmatiką, o Tradicija pasipildo vis naujomis dogmomis.
Kitas klausimas, kam Bažnyčios Tėvams buvo iš viso reikalinga filosofija?
4. Apologetinė filosofija
Esminė krikščioniškos filosofijos prigimtinė paskirtis – krikščionybės gynimas. Pirmieji Tėvai-krikščionybės gynėjai, vadinti apologetais, sėmėsi argumentų iš visur, iš platonistų, stoikų, aristotelininkų... Svarbiausia buvo apginti savo tikėjimą. O ginti jį reikėjo tiek nuo pagonių, tiek nuo eretikų.
Erezijos yra ne kas kita, kaip įsitikinimai, skirtingi nuo krikščioniško tikėjimo. Gr. heresis – nuomonės, o gr. dogmata – įsitikinimai, tikėjimo teiginių sąrašas. Antikos doksografai, t.y. žmonės, aprašinėję filosofų gyvenimus ir nuomones, erezijomis (neutralia prasme) vadino tiesiog Antikos filosofijos mokyklas. Tačiau krikščionybėje šis žodis įgauna neigiamą atspalvį, nes yra tik viena krikščionybės mokykla - esi krikščionis arba ne, todėl kildavo ginčai, kas iš oponentų atstovauja heresis, o kas - dogmata, kas krikščionis, o kas kitokios nuomonės atstovas.
Tam, kad būtų aišku, kas yra krikščionybė ir kas ji nėra, Bažnyčios Tėvai rinkosi į Visuotinius Bažnyčios susirinkimus, kuriuose diskusijų metų kartu su visos Bažnyčios atstovais visos Bažnyčios vardu nustatydavo, kas yra krikščionybė. Kadangi tame dalyvavo visos Bažnyčios atstovai, tai susirinkimuose veikė Šventoji Dvasia.
Svarbiausi buvo pirmi 7 susirinkimai (ortodoksai tik 7 ir pripažįsta kaip Visuotinius). Pirmas pagrindinis ankstyvosios krikščionybės klausimas: KAS YRA KRISTUS? Pagonims – ar tai yra dar vienas dievas? Tiesiog pridėti jį į panteoną? Žydams: ar tai nėra stabmeldystė, garbint žmogų?
Atitinkamai: ar krikščionys turi laikytis Mozės įstatymo? Ar galima pagonišką filosofiją naudoti krikščionybės aiškinimui?
Su filosofija susijusi tikėjimo ir žinojimo santykio problema.
I a. Jeruzalės susirinkime apaštalai nutraukė ryšius su judaizmu.
Su filosofija viskas daug sudėtingiau.
Pirmasis susidūrimas su filosofija – kovos su gnosticizmu laikotarpis.
Gnosticizmas - tik sąlyginis pavadinimas erezijų grupei.
Bruožai
1. Gnostikos – žinantieji. Elitizmas; 2. Dualizmas, pesimizmas;
3. Istorija pasaulio kaip gėrio ir blogio kovos galinėjimosi arena;
4. Alegorinė Rašto interpretacija.
Gnostikų filosofija susijusi su platonizmu. Neoplatonikas Plotinas: Vienis emanuoja (išspinduliuoja) protą, protas pagal jame esančias idėjas kuria sielą ir pasaulį.
Vienis atitinka Platono Gėrį, Protas - Demiurgą, Siela - Kosminį Padarą (Pasaulinė Siela), materialusis pasaulis - blogį. Žmogus tikslas - grįžti į Vienį. Tai pasiekiama per ekstazę.
Gnostikų sistema panaši, tik joje daugiau sudedamųjų: vienis emanuoja savybes (eonus), iki kol atsiranda materija. Emancipacija (išsivadavimas) – per gnosį (žinojimą). Kadangi materija gnostikams buvo blogis, tai jie tikėjo, jog Visatą sukūrę arba piktasis Demiurgas, arba (per klaidą) aukščiausioji deivė Sofija.
Kaip minėjau, gnosticizmas - tai erezijų grupė, todėl sunku nurodyti, kas visoms joms bendra. Daugelis gnostikų žmonės skirstė į tris grupes: gnostikus, pneumatikus ir hylikus. Gnostikai (gr. žinantieji) - tie, kurie išsigelbės, nes disponuoja slaptuoju žinojimu. Pneumatikai (gr. dvasingieji) - tie, kurie neturi žinojimo, bet turi dvasią, todėl išsigelbės tik dalinai. Hylikai (gr. daiktiškieji) neturi dvasios, todėl pasmerkti pražūčiai.
Kokios šios erezijos buvo stiprios rodo tai, jog gnostikas Valentinas pretendavo tapti Romos popiežiumi.
Kas yra tikro eonų teorijoje? Moksliniu požiūriu, jis pritaikomas Jungo psichoanalizėje. Krikščioniškai galėtume pakomentuoti, kad, kaip sakė Bazilijus Didysis, – siela skilusi į 1000 dalių. Štai jums ir tūkstantis dalių: gnostikai aprašinėjo savo puolusios sielos būsenas.
Kiti žymūs gnostikai buvo Bazilidas (labai artima Valentinui sistema), taip pat Markionas, kuris garsėjo savo dualistine sistema. Pasak jo, Senojo Testemento dievas – blogas, bet teisingas, Naujojo Testamento – geras.
Vakarų filosofijos istorijai svarbus maniheizmas. Persijoje šią religiją įkūrė „pranašas“ Manis. Maniheistams buvo būdingas kraštutinis imaterializmas, tikėjimas piktuoju pasaulio kūrėju Demiurgu, manihėjai buvo vegetarai. Nors apie šio judėjimo teologiją duomenų neišliko, svarbus jis todėl, kad iki atsiversdamas į krikščionybę maniheistu buvo šv. Augustinas.
Nemažesnį įspaudą paliko doketizmas – (gr. dokeo – atrodyti) tik atrodė. Būdamas ant kryžiaus Kristus sakė: „Elohi, elohi, lemma sabachtani“ („Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“). Kaip tai paaiškinti? Variantai tokie: apleido kūną, iš tikro nejautė kančios arba pakišo Judą vietoje savęs (beje, paskutinįjį variantą perėmė Koranas). Ortodoksinis aiškinimas, beje, šios vietos yra tas, kad tai yra psalmių citata, ir Jėzus tiesiog demonstruoja, jog yra mesijas.
PAGRINDINIAI APOLOGETAI
Šv. Irinėjas parašė veikalą „Prieš visas erezijas“ kuriame ir sugalvojo gnosticizmo pavadinimą bei paneigė tas erezijas. Tertulianas – buvo radikalus antifilosofas. Kovodamas prieš doketizmą teigė: „credo quia absurdum est“. Tikiu, nes tai kvailystė (iš tiesų citata originale kitokia, viduramžiais paplito neteisinga).
Tai, kas pasaulio akyse kvailystė, Dievo akyse – išmintis.
„o mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė.“ (1 Kor 1,23)
Vėliau Tertulianas tapo monatistu, asketinė sekta.
Erezijos, su kuriomis kovojo apologetai:
Arianizmas – rėmėsi Aristoteliu ir Antikos filosofija. En arche en o logos (Jn 1, 1) – logosas (Žodis) kaip pasaulinė tvarka, sukurta Dievo. Tertulianas atkirto: „tres Personae, una Substantia“ (gr. treis Hypostases, Homoousios). Trys asmenys, viena esmė.
Apolinarizmas – logosas „užsideda“ žmogišką prigimtį kaip kokį rūbą, tačiau nėra žmogus. Paneigiama įrodant, jog Apolinarijus per siaurai supranta biblinę kūno sampratą.
Nestorianizmas – Nestoras teigia, jog Marija buvo kūno, ne Dievo motina. Paneigiama įrodant, jog Kristus yra ir žmogus, ir Dievas vienu metu.
Monofizitizmas – monofizitai teigė, jog Kristus turi tik vieną prigimtį – dievažmogišką. Tėvai įrodo, jog jis atskirai žmogus ir atskirai Dievas, nes turėjo mirti Žmogaus Sūnus, kitaip auka netenka prasmės.
Monotelitizmas – jis turėjo tik vieną valią. Vs. Šv. Augustinas suformuluoja: dvi valios, kurios derėjo.
TIKĖJIMO IŠPAŽINIME VISA TAI ATSISPINDI.
„Tikiu į Vieną Dievą“ - prieš gnostikų daugdievystę;
„Dangaus ir Žemės Sutverėją“ - prieš tikinčius į piktąjį Demiurgą;
[...]
„Gimęs, nesukurtas“ - prieš Ariją;
[...]
etc. , etc. ....
Visas tikėjimo simbolis sudarytas iš erezijų neiginių. Galima nagrinėti visą po teiginį ir aiškintis, kokios tai erezijos paneigimas.
5. Antiochija ir Aleksandrija: hermeneutika.
Visus dogmatinius ginčus lydėjo skirtingos Šv. Rašto interpretacijos. Todėl kilo ir ginčai dėl paties Rašto interpretavimo. Kanonas buvo sudaryas IV amžiuje, iki tol buvo skaitomi įvairūs tekstai. Pradžia interpretavimo mokslu – egzegezei – davė Aleksandrijos ir Antiochijos tėvai.
Gr. ex ago - išvedu, iš teksto išskaityti prasmę;
Gr. eis ago - įvedu, įskaityti savo prasmę į tekstą.
Krikščionių tikslas - egzegezė, ne eisegezė.
Aleksandrijos egzegezė. Alegorinis metodas. Gr. Αλλος – kitas. Aiškinimas per kitą. Šv. Paulius naudoja šią techniką, aiškindamas Pakartoto Įstatymo įsaką „Neužrišk nasrų kuliančiam jaučiui“, teikdamas, jog gerai dirbantiems kunigams nedera trukdyti priimant kiekvieną prieš jos nukreiptą skundą, skundus priimti tik rimtus (1 Tim 5, 18).
Antiochijos egzegezė. Pirmieji krikščionys. Metodas – tipologija (gr. typos – atžyma, antspaudas). ST įvykiai skaitomi preliudu NT įvykiams. ST įvykiai vadinami tipais, NT – antitipais. (pvz. pesah ir pascha)
6. Sistematinė filosofija
Apologetinė filosofija buvo nesisteminė ir jungė įvairius dažnai vienas kitam prieštaraujančius argumentus. Laikui bėgant atsirado manančių, jog geriau sukurti vieną nuoseklią krikščionišką filosofiją.
Pirmasis sistemintojas – Origenas (Aleksandrijos mokykla). Jis buvo įsitikinęs, jog Gėrio (Dievo) žinojimas yra pakankama sąlyga išsigelbėjimui, todėl labiau nei kiti buvo palankus filosofijai kaip tokiai.
Vėliau origenizmas pripažintas erezija. Origeno filosofijos pagrindas – platonizmas. Pagrindinės priežastys:
Ką Platonas sakė apie sielas?
1. Origenas teigė, jog sielos amžinos;
Ko, pasak Platono, ieško filosofai? „Valstybė“ VI knyga: filosofai ieško to, kas sau tapatu.
2. Išsigelbėjimas įmanomas žmogaus protui susiliejus su Dievo protu, tai implikuoja bekūniškumą ir asmenybės praradimą. Apokata/stasis – grįžimas į pradinę būklę, vienybę su Dievu.
Dievas – nepažinus Vienis, begalybė.
KAPADOKIEČIAI IR DIEVO REGĖJIMAS
Klementas Aleksandrietis suformavo krikščionišką gnosis sampratą: tai žinojimas, gaunamas per tikėjimą. Kapadokiečiai sukūrė išplėstinę žinojimo gavimo sistemą.
Krikščioniškas mokymas apie gnosio pasiekimą yra vadinamas asketika. Askēsis - tai žmogaus valios siekis žygdarbiais artėti dieviškosios malonės įgijimo link.
Psalmėse, Evangelijoje ir kitur pasakyta: Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Žmogus gyvenantis asketiškai suvaldo savo pažeistą prigimtį (siejamą su sarx), su Dievo malone jo prigimtis perkeičiama į tobulą kūną (soma) ir savo sielos akimis (nous) jis ima regėti Nesukurtą Šviesą arba Dievo veikimą (regėjimas - theoria), tas jaučia palaimintumą (yra makarios, t.y. palaimintas) ir šioje šventumo būsenoje gaunamas žinojimas yra gnosis. Keičiamas Dievo ir šventėdamas jis dievėja, t.y. vyksta teozė (psalmės: jūs esate Dievo vaikai, Afanasijus Didysis: Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų dievu).
Krikščioniškas gnosis - šventųjų žinojimas. Apie jį skaitome jų raštuose ir hagiografijoje (šventųjų gyvenimų aprašymuose).
7. Scholastika ir Bizantiškoji tradicija.
Lotyniška patristika užleido vietą scholastikai. Pagrindinis scholastikos principas - neprieštaravimo dėsnio substancialumas. Šį principą scholastika perėmė iš Aristotelio. Atkreipiu jūsų dėmesį: lotyniškuose Vakaruose knygų buvo labai mažai, kai kalbame apie scholastinį aristotelizmą ar platonizmą, kalbame tik apie keletą Aristotelio ir Platono knygų. Graikų kalbos Vakaruose niekas nemokėjo.
Neprieštaravimo dėsnio esmė: ~(a*~a), arba „negali būti a ir ne a“ t.y. „negali būti, kad yra ir nėra“. Pvz. kad kėdė yra ir tuo pačiu metu jos nėra. Kitos formuluotės: negali būti, jog subjektas turėtų du vienas kitam prieštaraujančius predikatus (dalykas būtų apibūdintas dviem prieštaraujančiais bruožais) ir t.t... Tai sudaro scholastikos pamatą, todėl scholastikai itin svarbi silogistika, ši filosofija itin formali.
Loginį neprieštaravimo dėsnį metafiziniu principu paskelbė Aristotelis, savo „Metafizikos“ ketvirtoje knygoje ieškojęs kuo tvaresnio pamato savo filosofijai. Jis nusprendė, kad neprieštaravimo dėsnis yra akivaizdžiai teisingas, todėl tam gali būti pritaikytas.
Scholastikos pradininku laikomas Anzelmas Kenterberietis. Tačiau ko gero iškiliausias scholastas buvo Tomas Akvinietis.
Bizantijoje į silogistiką žiūrėta kraštutinai neigiamai. Neprieštaravimo dėsnis buvo laikomas tik minčių organizavimo būdu. Čia normalūs buvo tokie išsireiškimai kaip apathos pathos (beaistrė aistra) ir kt.
Didelę reikšmę Bizantijoje turėjo hesichazmas ir palamizmas. Hesichazmas susiformavo iš kapadokiečių tradicijos, kuri savo ruožtu pagrindinius teiginius perėmė iš ankstesnių Tėvų. Palamizmo pradininkas Grigalius Palama disputuose kritikavo scholastiką.
8. Apibendrinimas.
Paprašiau studento apibendrinti paskaitą.
Pabaigoje studentams iškyla du svarbūs klausimai: kas tiksliai yra Eucharistija ir kas yra sakramentai.
Sakramentai - Dievo žmonėms suteikta pagalbinė priemonė siekti šventumo.
Eucharistija -paties Jėzaus Kristaus paskutiniosios vakarienės metu įsteigtas Švenčiausiasis Sakramentas. Sakydamas įprastus žydams duonos ir vyno palaiminimus, Kristus staiga pridėjo:
Konspektas.
Laba diena, mano vardas Gintaras Sungaila. Šiandien vesiu jums paskaitą gana Kalėdine tema, apie krikščioniškosios filosofijos formavimąsi.
Šios paskaitos tikslas - suteiki bendrą kontekstinį suvokimą apie krikščioniškąją kultūrą, filosofijos vietą joje ir supažindinti su krikščioniškos filosofijos pagrindais.
Paskaitos planas:
1. Krikščioniškos kultūros bruožai;
2. Krikščioniška išminties samprata;
3. Filosofijos periodizacija;
4. Apologetinė filosofija;
5. Antiochija ir Aleksandrija: hermeneutika;
6. Sistematinė filosofija;
7. Scholastika ir Bizantiškoji tradicija;
8. Apibendrinimas.
1. Krikščioniškos kultūros bruožai
Pradėkime nuo krikščioniškosios kultūros bruožų.
Kas yra krikščionių gyvenimo centras? Tai - Eucharistija. Ką graikiškai reiškia žodis „eucharisto“? Gr. Eucharisto – „ačiū!“. Už ką dėkojame?
Istorija apie sūnų palaidūną (Lk 15) (studentai atpasakoja istoriją):
11 Jis kalbėjo toliau: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. 12 Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. 13 Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.
14 Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti.15 Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. 16 Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. 17 Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! 18 Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. 19 Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!' 20 Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. 21 O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...' 22 Bet tėvas įsakė tarnams: 'Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! 23 Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės!24 Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis.
25 Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. 26 Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. 27 Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. 28 Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. 29 O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. 30 Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį'.31 Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo.32 Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“
– čia atvaizduojama žydiška sugrįžimo (hebr. teshuva) idėja. Nevertas žmogus gali sugrįžti pas Dievą suvokęs savo klaidingumą ir jam gali būti atleista.
Parabolė apie vynuogyną (Lk 20 (studentai nežinojo):
Jėzus pradėjo pasakoti žmonėms dar vieną palyginimą: „Vienas žmogusįveisė vynuogyną, išnuomojo jį vynininkams ir ilgesniam laikui iškeliavo svetur.10 Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną, kad jam duotų vynuogyno derliaus dalį. Tačiau vynininkai sumušė jį ir paleido tuščiomis. 11 Jis vėl nusiuntė kitą tarną, bet ir tą anie sumušė, išjuokė ir paleido tuščiomis. 12 Tada jis pasiuntė dar trečią tarną, tai jie ir šitą sužeidę pavarė šalin. 13 Tuomet vynuogyno šeimininkas tarė: 'Ką man daryti? Pasiųsiu savo mylimąjį sūnų, rasi drovėsis jo?' 14 Bet, išvydę sūnų, vynininkai ėmė tartis: 'Tai įpėdinis. Užmuškime jį, kad mums atitektų palikimas'. 15 Taigi jie nusitempė jį už vynuogyno ir nužudė. Ką gi su jais darys vynuogyno savininkas? 16 Jis ateis ir išžudys tuos vynininkus, o vynuogyną atiduos kitiems“.Klausytojai tarė: „Neduok, Dieve!“ 17 Bet Jėzus, žvelgdamas į juos, paklausė: „O ką reiškia šitas Rašto posakis:Akmuo, kurį statytojai atmetė,tapo kertiniu akmeniu?18 Kas tiktai kris ant šito akmens, suduš, o ant ko tas akmuo užgrius, tą sutriuškins“.
– šioje parabolėje kalbama apie pateptojo karaliaus (hebr. mashiach) idėja. Mylintis Dievas, vynuogyno savininkas, sukūrė pasaulį (vynuogyną) žmonėms. Jų pačių labui, jis siunčia pranašus (tarnus), o tada - savo Sūnų, Garbės Karalių, pasiryžęs paaukoti jį dėl meilės vynuogyno darbininkams.
Šioje vietoje aš atkreipiu jūsų dėmesį – jau susilieja graikiškos ir hebrajiškos sąvokos. Tačiau dar pakalbėkime apie šių palyginimų prasmę.
Visos religijas kelia klausimą, kaip gyventi žmogui, kad jis būtų laimingas.
Tačiau esminis krikščionybės skirtumas nuo kitų religijų - Antikos, budizmo, induzimo... - žmogus blogai jaučiasi pasaulyje ne dėl to, kad jis blogai gyvena, o todėl, kad jo prigimtis pažeista pirmapradės nuodėmės.
Daugelis mąstytojų, kaip Grigalius T., Simeonas Naujasis Teologas, sako, kad žmogaus prigimtis skilusi į tris dalis: protą, širdį ir kūną. Bazilijus Didysis sako, kad į 1000 dalių.
Kaip yra suformulavęs šiuolaikinis krikščionybės apologetas, Maskvos Dvasinės Akademijos prof. Osipovas:
PAGRINDINĖ KRIKŠČIONYBĖS DOGMA - KRISTUS, DIEVAŽMOGIS, YRA PATS DIEVAS, KURIS PRIĖMĖ KŪNĄ IR PER KANČIĄ IR MIRTĮ ATKŪRĖ ŠIĄ PRIGIMTĮ SAVYJE PAČIAME. SAVYJE PAČIAME JIS SUKURIA GALIMYBĘ ŽMOGUI NAUJAI GIMTI. JEI PRIGIMTINĖ NUODĖMĖ BUVO NE MŪSŲ VALIOJE, TAI ATSIVERTIMAS - MŪSŲ ASMENINĖ VALIA.Luko 14. Iš kur mums žinoti, kada ateis Dievo Karalystė? Ji neateis aiškiu būdu, niekas nepasakys: štai, va, Dievo Karalystė. Nes Dievo Karalystė yra jūsyse.
.... ἡ βασιλεία τοῦ θεοῦ ἐντὸς ὑμῶν ἐστιν ...Dalis jūsų, žinau, esate teatralai. Prisiminkite Mažvydo „Katedrą“: Arkivyskupas Masalskis pamoksle šventindamas pirmąją arkikatedros koloną kviečia savyje statyti katedrą. Laurynas susijaudinęs prieštarauja, kad Masalskio katedra sugriuvusi. Paulius laiške korintiečiams teigia, jog tu esi Dieviškosios Dvasios šventykla.
Koršunovas spektaklyje pabrėžia menininko ir aplinkos konfliktą, tačiau spektaklyje galima įžvelgti ir krikščionio bei pasaulio konfliktą.
Rytų krikščionių šventasis Siluanas Atonietis „Mirdamas pamatai, kad pasaulis yra kekšė“
Kaip žinote, Dievas sandorai (t.y. susitarimui, kuriuo Dievas žmogui siūlo būti išgelbėtam) pirma pasirenka žmogų (Abraomą), tada tautą (Izraelį), o tada visą žmoniją. Todėl kiekvienas krikščionis privalo apaštalauti.
Esminiai krikščioniškos kultūros šaltiniai:
1. Žydų religija;
2. Graikų filosofija;
3. Romėnų teisė (pvz. ius civile, ius gentile - be jos nesuprastume, kodėl šv. Pauliaus nenubaudė mirtimi, taip pat Justiniano digestai tapo ir Rytų, ir Vakarų bažnytinės teisės pamatu).
2. Krikščioniška išminties samprata
Talmudas pasakoja istoriją apie rabį Hillelį, gyvenusį panašiu laiku kaip Kristus. Kartą prie jo priėjo pagonis, sakydamas, jog taps žydu, jeigu rabis išmokys jo visos Toros (Įstatymo) stovėdamas ant vienos kojos. Rabis Hillelis pasakė:
„Kas tau nemalonu, to nedaryk savo artimui. Tai yra visas Įstatymas; visa kita tėra komentaras. Eik to mokytis“ (Talmud Shabbat 31a)Ar nepanašu tai į krikščionišką mokymą? Ką į tą patį klausimą atsakytų Kristus? Jo atsakymą randame Morkaus Evangelijos 12 skyriuje:
„Vienas iš Rašto aiškintojų, girdėjęs jį ginčijantis ir matęs, kaip puikiai Jėzus atsakinėjo priešininkams, paklausė jį: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“ Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“Kuo gi skiriasi šie du atsakymai? Tuo, kad Kristus moko, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, jog meilė – tai Įstatymo pilnatvė (Rom 13,9), na o rabis Hillelis sako, jog neužtenka meilės, kad įvykdytum Įstatymą, reikia mokytis ir skaityti Įstatymo komentarus.
Juk kas tai buvo Apaštalai? Tai buvo paprasti žvejai. Kokie buvo jų apmokymai prieš pradedant Apaštalavimą? Kristus tiesiog liepė jiems nuplaukti, užmesti tinklus, kai jie ištraukė tinklus Kristus pareiškė, jog nuo šiol jie žvejos ne žuvis, o žmones.
Nei vienas iš pirmųjų pašauktųjų Apaštalų netiko būti rabinu: tam, kad taptum rabinu, mažiausiai iki 12 metų reikėjo mokytis Toros, po 12 metų reikėjo mokytis komentavimo tradicijos, iš kurios gimė Talmudas, na o nuo 40 metų žydai pradėdavo mokytis ezoterikos. Galbūt tik vėliau pašauktas Apaštalas Paulius, kilęs iš Benjamino giminės, tikras fariziejus, mokęsis pas aukščiausiąjį Izraelio kunigą, būtų pretendavęs į rabio titulą. Tačiau po atsivertimo jis staiga pradėjo šnekėti neįtikėtinus dalykus: jog Dievas pavertė pasaulio išmintį kvailyste (1 Kor 1, 20).
Paulius rašo: „Tiesa, mes tobuliesiems skelbiame išmintį, tačiau tai ne šio pasaulio ir ne praeinančių šio pasaulio valdovų išmintis. [...] Mes skelbiame slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums išaukštinti.“ (1 Kor 2, 6-7)
Šv. Jono Auksaburnio liturgijoje: „Τὰς θύρας, τὰς θύρας! Ἐν σοφίᾳ πρόσχωμεν“ – „Duris, duris! Dieviškoji išmintis (Sophia), dėmėkimės!“. Šie žodžiai, pasak Konstantinopolio patriarcho Germano, gyvenusio VIII amžiuje, reiškia kvietimą stebėti savo širdies duris, jog jos būtų atvertos Dievo išminčiai ir užvertos blogiui. Ar tikrai nieko nereikia daryti?
„Filosofuoti apie Dievą galima ne kiekvienam ir ne visada, o tik apsivalius" - šv. Grigalius Teologas 27 pamokslas.
Kaip šv. Grigalius Teologas gausiai filosofuojančius krikščionis pavadina „tais, kuriems niežti liežuviai“ (27 ž.),
Krikščioniška filosofija - tai meilė Kristui. Philo|sophein mylėti-išmintį (philein - mylėti, sophia - išmintis)
Šv. Sofija - tai Žodis, tapęs kūnu.
Šv. Jonas Damaskietis rašo: „Filosofija tai meilė išminčiai, o išmintis – tai yra Dievas“.
3. Filosofijos periodizacija
Kaip šv. Grigalius Teologas gausiai filosofuojančius krikščionis pavadina „tais, kuriems niežti liežuviai“ (27 ž.),
Krikščioniška filosofija - tai meilė Kristui. Philo|sophein mylėti-išmintį (philein - mylėti, sophia - išmintis)
Šv. Sofija - tai Žodis, tapęs kūnu.
Šv. Jonas Damaskietis rašo: „Filosofija tai meilė išminčiai, o išmintis – tai yra Dievas“.
3. Filosofijos periodizacija
Terminai patristika ir patrologija yra iš esmės sinonimai. Tačiau dabar mokslinėje literatūroje vis dažniau priimta patristika vadinti Bažnyčios Tėvų darbų visumą, o patrologija - mokslą` apie Bažnyčios Tėvus.
Yra lotyniškieji ir graikiškieji tėvai. Pagrindinė visos Vakarų krikščionybės filosofijos ir teologijos figūra - šv. Augustinas. Ekumeniniame dialoge rytiečių kritika Vakarams daugiausiai susijusi būtent su tuo.
Palaipsniui po patristikos filosofija skilo į scholastiką ir bizantišką filosofiją.
Yra ir šiuolaikinė krikščioniška filosofija: neotomizmas, krikščioniškas egzistencializmas, rusų filosofija ir t.t... tačiau mūsų tema yra formavimasis.
Kokį vaidmenį patristika vaidina krikščionybėje?
Pirmiausia, katalikybė ir ortodoksinė krikščionybė turi du šaltinius: Šv. Raštas + Šv. Perdavimą (lot. Traditio). Rytuose perdavimas suvokiamas kaip Apaštalų tradicija, kurios liudijimai yra pirmųjų amžių Bažnyčios istorija ir teologija.
Spręsdami teologinius ginčus ortodoksai ieško, ką tuo klausimu mano Tėvai. Consensus Patrum - jei visi Bažnyčios Tėvai tuo pačiu klausimu laikosi vieningos nuomonės, tai negali būti netiesa.
Šventasis Raštas suvokiamas kaip Šv. Perdavimo dalis, nes jo kanoną suformavo Bažnyčios Tėvai.
Romos Katalikų Bažnyčioje, skirtingai nei Rytuose, Tradicija yra suprantama kaip Perdavimas + Magisteriumas. Magisteriumas - dabartinis Katalikų Bažnyčios mokymas, atspindintis visų vyskupų nuomonę. Tokiu būdu į Tradiciją įeina ne tik senoji pirmųjų amžių dogmatiką, o Tradicija pasipildo vis naujomis dogmomis.
Kitas klausimas, kam Bažnyčios Tėvams buvo iš viso reikalinga filosofija?
4. Apologetinė filosofija
Esminė krikščioniškos filosofijos prigimtinė paskirtis – krikščionybės gynimas. Pirmieji Tėvai-krikščionybės gynėjai, vadinti apologetais, sėmėsi argumentų iš visur, iš platonistų, stoikų, aristotelininkų... Svarbiausia buvo apginti savo tikėjimą. O ginti jį reikėjo tiek nuo pagonių, tiek nuo eretikų.
Erezijos yra ne kas kita, kaip įsitikinimai, skirtingi nuo krikščioniško tikėjimo. Gr. heresis – nuomonės, o gr. dogmata – įsitikinimai, tikėjimo teiginių sąrašas. Antikos doksografai, t.y. žmonės, aprašinėję filosofų gyvenimus ir nuomones, erezijomis (neutralia prasme) vadino tiesiog Antikos filosofijos mokyklas. Tačiau krikščionybėje šis žodis įgauna neigiamą atspalvį, nes yra tik viena krikščionybės mokykla - esi krikščionis arba ne, todėl kildavo ginčai, kas iš oponentų atstovauja heresis, o kas - dogmata, kas krikščionis, o kas kitokios nuomonės atstovas.
Tam, kad būtų aišku, kas yra krikščionybė ir kas ji nėra, Bažnyčios Tėvai rinkosi į Visuotinius Bažnyčios susirinkimus, kuriuose diskusijų metų kartu su visos Bažnyčios atstovais visos Bažnyčios vardu nustatydavo, kas yra krikščionybė. Kadangi tame dalyvavo visos Bažnyčios atstovai, tai susirinkimuose veikė Šventoji Dvasia.
Svarbiausi buvo pirmi 7 susirinkimai (ortodoksai tik 7 ir pripažįsta kaip Visuotinius). Pirmas pagrindinis ankstyvosios krikščionybės klausimas: KAS YRA KRISTUS? Pagonims – ar tai yra dar vienas dievas? Tiesiog pridėti jį į panteoną? Žydams: ar tai nėra stabmeldystė, garbint žmogų?
Atitinkamai: ar krikščionys turi laikytis Mozės įstatymo? Ar galima pagonišką filosofiją naudoti krikščionybės aiškinimui?
Su filosofija susijusi tikėjimo ir žinojimo santykio problema.
I a. Jeruzalės susirinkime apaštalai nutraukė ryšius su judaizmu.
Su filosofija viskas daug sudėtingiau.
Pirmasis susidūrimas su filosofija – kovos su gnosticizmu laikotarpis.
Gnosticizmas - tik sąlyginis pavadinimas erezijų grupei.
Bruožai
1. Gnostikos – žinantieji. Elitizmas; 2. Dualizmas, pesimizmas;
3. Istorija pasaulio kaip gėrio ir blogio kovos galinėjimosi arena;
4. Alegorinė Rašto interpretacija.
Gnostikų filosofija susijusi su platonizmu. Neoplatonikas Plotinas: Vienis emanuoja (išspinduliuoja) protą, protas pagal jame esančias idėjas kuria sielą ir pasaulį.
 |
| Plotino kosmologija |
Gnostikų sistema panaši, tik joje daugiau sudedamųjų: vienis emanuoja savybes (eonus), iki kol atsiranda materija. Emancipacija (išsivadavimas) – per gnosį (žinojimą). Kadangi materija gnostikams buvo blogis, tai jie tikėjo, jog Visatą sukūrę arba piktasis Demiurgas, arba (per klaidą) aukščiausioji deivė Sofija.
 |
| Valentino eonų sistema |
Kokios šios erezijos buvo stiprios rodo tai, jog gnostikas Valentinas pretendavo tapti Romos popiežiumi.
Kas yra tikro eonų teorijoje? Moksliniu požiūriu, jis pritaikomas Jungo psichoanalizėje. Krikščioniškai galėtume pakomentuoti, kad, kaip sakė Bazilijus Didysis, – siela skilusi į 1000 dalių. Štai jums ir tūkstantis dalių: gnostikai aprašinėjo savo puolusios sielos būsenas.
Kiti žymūs gnostikai buvo Bazilidas (labai artima Valentinui sistema), taip pat Markionas, kuris garsėjo savo dualistine sistema. Pasak jo, Senojo Testemento dievas – blogas, bet teisingas, Naujojo Testamento – geras.
Vakarų filosofijos istorijai svarbus maniheizmas. Persijoje šią religiją įkūrė „pranašas“ Manis. Maniheistams buvo būdingas kraštutinis imaterializmas, tikėjimas piktuoju pasaulio kūrėju Demiurgu, manihėjai buvo vegetarai. Nors apie šio judėjimo teologiją duomenų neišliko, svarbus jis todėl, kad iki atsiversdamas į krikščionybę maniheistu buvo šv. Augustinas.
Nemažesnį įspaudą paliko doketizmas – (gr. dokeo – atrodyti) tik atrodė. Būdamas ant kryžiaus Kristus sakė: „Elohi, elohi, lemma sabachtani“ („Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“). Kaip tai paaiškinti? Variantai tokie: apleido kūną, iš tikro nejautė kančios arba pakišo Judą vietoje savęs (beje, paskutinįjį variantą perėmė Koranas). Ortodoksinis aiškinimas, beje, šios vietos yra tas, kad tai yra psalmių citata, ir Jėzus tiesiog demonstruoja, jog yra mesijas.
PAGRINDINIAI APOLOGETAI
Šv. Irinėjas parašė veikalą „Prieš visas erezijas“ kuriame ir sugalvojo gnosticizmo pavadinimą bei paneigė tas erezijas. Tertulianas – buvo radikalus antifilosofas. Kovodamas prieš doketizmą teigė: „credo quia absurdum est“. Tikiu, nes tai kvailystė (iš tiesų citata originale kitokia, viduramžiais paplito neteisinga).
Tai, kas pasaulio akyse kvailystė, Dievo akyse – išmintis.
„o mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė.“ (1 Kor 1,23)
Vėliau Tertulianas tapo monatistu, asketinė sekta.
Erezijos, su kuriomis kovojo apologetai:
Arianizmas – rėmėsi Aristoteliu ir Antikos filosofija. En arche en o logos (Jn 1, 1) – logosas (Žodis) kaip pasaulinė tvarka, sukurta Dievo. Tertulianas atkirto: „tres Personae, una Substantia“ (gr. treis Hypostases, Homoousios). Trys asmenys, viena esmė.
Apolinarizmas – logosas „užsideda“ žmogišką prigimtį kaip kokį rūbą, tačiau nėra žmogus. Paneigiama įrodant, jog Apolinarijus per siaurai supranta biblinę kūno sampratą.
Nestorianizmas – Nestoras teigia, jog Marija buvo kūno, ne Dievo motina. Paneigiama įrodant, jog Kristus yra ir žmogus, ir Dievas vienu metu.
Monofizitizmas – monofizitai teigė, jog Kristus turi tik vieną prigimtį – dievažmogišką. Tėvai įrodo, jog jis atskirai žmogus ir atskirai Dievas, nes turėjo mirti Žmogaus Sūnus, kitaip auka netenka prasmės.
Monotelitizmas – jis turėjo tik vieną valią. Vs. Šv. Augustinas suformuluoja: dvi valios, kurios derėjo.
TIKĖJIMO IŠPAŽINIME VISA TAI ATSISPINDI.
„Tikiu į Vieną Dievą“ - prieš gnostikų daugdievystę;
„Dangaus ir Žemės Sutverėją“ - prieš tikinčius į piktąjį Demiurgą;
[...]
„Gimęs, nesukurtas“ - prieš Ariją;
[...]
etc. , etc. ....
Visas tikėjimo simbolis sudarytas iš erezijų neiginių. Galima nagrinėti visą po teiginį ir aiškintis, kokios tai erezijos paneigimas.
5. Antiochija ir Aleksandrija: hermeneutika.
Visus dogmatinius ginčus lydėjo skirtingos Šv. Rašto interpretacijos. Todėl kilo ir ginčai dėl paties Rašto interpretavimo. Kanonas buvo sudaryas IV amžiuje, iki tol buvo skaitomi įvairūs tekstai. Pradžia interpretavimo mokslu – egzegezei – davė Aleksandrijos ir Antiochijos tėvai.
Gr. ex ago - išvedu, iš teksto išskaityti prasmę;
Gr. eis ago - įvedu, įskaityti savo prasmę į tekstą.
Krikščionių tikslas - egzegezė, ne eisegezė.
Aleksandrijos egzegezė. Alegorinis metodas. Gr. Αλλος – kitas. Aiškinimas per kitą. Šv. Paulius naudoja šią techniką, aiškindamas Pakartoto Įstatymo įsaką „Neužrišk nasrų kuliančiam jaučiui“, teikdamas, jog gerai dirbantiems kunigams nedera trukdyti priimant kiekvieną prieš jos nukreiptą skundą, skundus priimti tik rimtus (1 Tim 5, 18).
Antiochijos egzegezė. Pirmieji krikščionys. Metodas – tipologija (gr. typos – atžyma, antspaudas). ST įvykiai skaitomi preliudu NT įvykiams. ST įvykiai vadinami tipais, NT – antitipais. (pvz. pesah ir pascha)
6. Sistematinė filosofija
Apologetinė filosofija buvo nesisteminė ir jungė įvairius dažnai vienas kitam prieštaraujančius argumentus. Laikui bėgant atsirado manančių, jog geriau sukurti vieną nuoseklią krikščionišką filosofiją.
Pirmasis sistemintojas – Origenas (Aleksandrijos mokykla). Jis buvo įsitikinęs, jog Gėrio (Dievo) žinojimas yra pakankama sąlyga išsigelbėjimui, todėl labiau nei kiti buvo palankus filosofijai kaip tokiai.
Vėliau origenizmas pripažintas erezija. Origeno filosofijos pagrindas – platonizmas. Pagrindinės priežastys:
Ką Platonas sakė apie sielas?
1. Origenas teigė, jog sielos amžinos;
Ko, pasak Platono, ieško filosofai? „Valstybė“ VI knyga: filosofai ieško to, kas sau tapatu.
2. Išsigelbėjimas įmanomas žmogaus protui susiliejus su Dievo protu, tai implikuoja bekūniškumą ir asmenybės praradimą. Apokata/stasis – grįžimas į pradinę būklę, vienybę su Dievu.
Dievas – nepažinus Vienis, begalybė.
KAPADOKIEČIAI IR DIEVO REGĖJIMAS
Klementas Aleksandrietis suformavo krikščionišką gnosis sampratą: tai žinojimas, gaunamas per tikėjimą. Kapadokiečiai sukūrė išplėstinę žinojimo gavimo sistemą.
Krikščioniškas mokymas apie gnosio pasiekimą yra vadinamas asketika. Askēsis - tai žmogaus valios siekis žygdarbiais artėti dieviškosios malonės įgijimo link.
Psalmėse, Evangelijoje ir kitur pasakyta: Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
sarx/soma (kūnas/tobulas kūnas) -> nous (širdies/sielos akys, lot. mens) -> theoria (regėjimas, lot. contempliatio) -> makarios (lot. beatus) -> gnosis (žinojimas) -> theosis (lot. deificatio)
Žmogus gyvenantis asketiškai suvaldo savo pažeistą prigimtį (siejamą su sarx), su Dievo malone jo prigimtis perkeičiama į tobulą kūną (soma) ir savo sielos akimis (nous) jis ima regėti Nesukurtą Šviesą arba Dievo veikimą (regėjimas - theoria), tas jaučia palaimintumą (yra makarios, t.y. palaimintas) ir šioje šventumo būsenoje gaunamas žinojimas yra gnosis. Keičiamas Dievo ir šventėdamas jis dievėja, t.y. vyksta teozė (psalmės: jūs esate Dievo vaikai, Afanasijus Didysis: Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų dievu).
Krikščioniškas gnosis - šventųjų žinojimas. Apie jį skaitome jų raštuose ir hagiografijoje (šventųjų gyvenimų aprašymuose).
7. Scholastika ir Bizantiškoji tradicija.
Lotyniška patristika užleido vietą scholastikai. Pagrindinis scholastikos principas - neprieštaravimo dėsnio substancialumas. Šį principą scholastika perėmė iš Aristotelio. Atkreipiu jūsų dėmesį: lotyniškuose Vakaruose knygų buvo labai mažai, kai kalbame apie scholastinį aristotelizmą ar platonizmą, kalbame tik apie keletą Aristotelio ir Platono knygų. Graikų kalbos Vakaruose niekas nemokėjo.
Neprieštaravimo dėsnio esmė: ~(a*~a), arba „negali būti a ir ne a“ t.y. „negali būti, kad yra ir nėra“. Pvz. kad kėdė yra ir tuo pačiu metu jos nėra. Kitos formuluotės: negali būti, jog subjektas turėtų du vienas kitam prieštaraujančius predikatus (dalykas būtų apibūdintas dviem prieštaraujančiais bruožais) ir t.t... Tai sudaro scholastikos pamatą, todėl scholastikai itin svarbi silogistika, ši filosofija itin formali.
Loginį neprieštaravimo dėsnį metafiziniu principu paskelbė Aristotelis, savo „Metafizikos“ ketvirtoje knygoje ieškojęs kuo tvaresnio pamato savo filosofijai. Jis nusprendė, kad neprieštaravimo dėsnis yra akivaizdžiai teisingas, todėl tam gali būti pritaikytas.
Scholastikos pradininku laikomas Anzelmas Kenterberietis. Tačiau ko gero iškiliausias scholastas buvo Tomas Akvinietis.
Bizantijoje į silogistiką žiūrėta kraštutinai neigiamai. Neprieštaravimo dėsnis buvo laikomas tik minčių organizavimo būdu. Čia normalūs buvo tokie išsireiškimai kaip apathos pathos (beaistrė aistra) ir kt.
Didelę reikšmę Bizantijoje turėjo hesichazmas ir palamizmas. Hesichazmas susiformavo iš kapadokiečių tradicijos, kuri savo ruožtu pagrindinius teiginius perėmė iš ankstesnių Tėvų. Palamizmo pradininkas Grigalius Palama disputuose kritikavo scholastiką.
8. Apibendrinimas.
Paprašiau studento apibendrinti paskaitą.
Pabaigoje studentams iškyla du svarbūs klausimai: kas tiksliai yra Eucharistija ir kas yra sakramentai.
Sakramentai - Dievo žmonėms suteikta pagalbinė priemonė siekti šventumo.
Eucharistija -paties Jėzaus Kristaus paskutiniosios vakarienės metu įsteigtas Švenčiausiasis Sakramentas. Sakydamas įprastus žydams duonos ir vyno palaiminimus, Kristus staiga pridėjo:
Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“. Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“. (Lk 22, 19)
Ikischizmatinės Bažnyčios požiūriu, Švenčiausioji Komunija - tikra duona ir tikras vynas ir tuo pačiu tikras Kristaus Kūnas ir tikras Kraujas. Priimdami Eucharistiją mes priimame į save patį Kristų ir pasidarome taip arti Dievo, kiek tai įmanoma mūsų žemiškame gyvenime.
Ortodoksai ir dabar laikosi tokio požiūrio. Katalikybėje buvo suformuluota nauja transubstancijos dogma, aristotelizmo pagrindais aiškinanti, kaip duona ir vynas virsta Kūnu ir Krauju. Liuteronai ir kiti protestantai atmetė katalikų dogmą. Liuteris buvo kraštutinai antifilosofiškas ir teigė, jog „protas yra velnio kekšė“, todėl tikėjimo dalykų nereikia aiškinti protu.
Jei liuteronai dar tiki, jog Duona ir Vynas apskritai virsta Kūnu ir Krauju (Kristus yra „po duona, joje ir virš jos“), tai kiti, pavyzdžiui, kalvinistai jau laikosi nuomonės, jog Eucharistija tėra simbolis, prisiminimas apie Paskutinę Vakarienę. Jie netiki duonos ir vyno persipavidalinimu.
Galop, visi protestantai, tame tarpe ir liuteronai, skirtingai nuo ikischizmatinės Bažnyčios, mano, jog sakramentai tėra „išoriniai ženklai“ apie jau įvykusį mūsų išsigelbėjimą, savaime nebūtini išsigelbėjimui.
