2013 m. gruodžio 27 d., penktadienis

Dogmos prasmė. Dogma ir egzistencija

„Nežinau, ar kada kas yra miręs už ontologinį argumentą. Galilėjus, atradęs moksliškai svarbią tiesą, jos atsisakė, ir labai lengvai - kai tik dėl jos jo gyvybei grėsė pavojus. Visai nesvarbu, kas - Žemė ar Saulė - sukasi viena apie kitą“ - A. Camus. „Sizifo mitas“.
„Kas yra tiesa?“ - τι εστιν αληθεια; - tokį klausimą Poncijus Pilotas uždavė Kristui po to, kai šis pasakė, jog yra „atėjęs į pasaulį, kad liudytų tiesą“ (Jn 18, 37-38). Graikiškas žodis „tiesa“ („aletheia“), kaip tai pabrėžia M. Heideggeris, yra žodžio „slepiuosi“, „vengiu pastebėjimo“ („lēthō“) neiginys, pridedant paneigiantį priešdėlį „a-“ (alpha privativum): „a-letheia“. Tai yra ne-paslėptis, dalyko atsiskleidimas mūsų žvilgsniui.

Ką mums reiškia „tiesa“ apie tai, kad deguonį sudaro H2O? Kad Žemė sukasi apie Saulę? Ar kalbos apie molekules, atomus, mums išties atveria tiesą, t.y. nuplėšia paslepties šydą nuo būties? Šios tiesos yra objektinės, jos yra prieš-statytos prieš mus, išoriškos mums, jos neturi jokios reikšmės mūsų buvimui pasaulyje, mūsų gyvenimui. Tai yra techniški sutrumpinimai, iš savęs tegalintys turėti kažkokią praktinę, įnagio reikšmę.

S. Kierkegaard'as rašo: „tik kurianti tave tiesa yra tiesa“. Tik po-statyta tiesa, tiesa, kuri yra ne prieš tave, bet tavyje, kuri tavo vidujybėje žadina tam tikrą troškimą veikti, yra tikra tiesa. Ji veikia protą - teikia žinią, ji veikia širdį - žadina jausmą, ji veikia ranką - priverčia veikti. Tai yra visai kitokia tiesa.

Na, o ar dogma nėra kokia sustingusi tiesa, kaip žinojimas apie tai, jog vanduo yra H2O? Ne. Jei dėl to, ar Žemė ar Saulė sukasi vienas apie kitą, nėra niekas miręs, tai dėl to, ar Dievas yra vienas, ar jis yra trijuose asmenyse, ar jis tapo tikru žmogumi likdamas tikru Dievu - dėl visų šių dalykų yra miręs ne vienas ir ne du. 

Dogma - šis graikiškas žodis reiškia „įsitikinimą“ - yra ne kas kitą, o perdavimo iš kartos į kartą („Tradicijos“) būdu mus pasiekiantys duomenys apie įsitikinimus. Dogma - tai yra nepaneigiama tiesa, t.y. nepaneigiamas teiginys, kurį priimdamas tikintysis priima jį kaip patį tikintįjį kuriančią tiesą. Bet tam reikalingas įsigyvenimas į Tradiciją.

K. Jaspersas sako, jog tradicijos kalba - tai šifras, kodas, kuriame aprašoma būtis (ar Aprėptis). L. Wittgensteinas savo „Filosofiniuose tyrinėjimuose“ pastebi, jog „jei liūtas galėtų kalbėti, mes jo nesuprastume“ - neužtenka dviems kalbėti lietuviškai tam, kad jie vienas kitą suprastų. Liūtas net lietuviškai kalbėtų liūtiškai, t.y. jam rūpėtų liūtiški dalykai ir jo kalba išreikštų liūtiškos būties realijas. Žmogui liūto gilinimasis į savo rūpesčius atrodytų beprasmiai, bereikšmiai paistalai, taip, kaip, Tomo Akviniečio žodžiais, kaimiečiui gali pasirodyti beprasmiai „subtilūs filosofų samprotavimai“. Tam, kad tie samprotavimai būtų prasmingi, kad jų kalba įgautų prasmę, reikia įsigyventi į ją, t.y. sužinoti, ką reiškia kiekvienas žodis, į ką jis nurodo ir ką reiškia kalba protui, širdžiai ir rankai.

Šventoji krikščioniškoji Tradicija žino tokį įsigyvenimo į Tiesą būdą, kaip Lectio Divina (dieviškasis skaitymas). Jį iš Rytų Vakaruose perėmė šv. Jonas Kasietis ir šv. Benediktas. Lectio divina - tai keturių lygių Šventojo Rašto skaitymas (1 - skaitymas, lectio; 2 - apmąstymas, meditatio; 3 - malda, oratio; 4 - žiūra, contemplatio). Prieš užsiimant šiuo skaitymu galima tekstą analizuoti (skaidyti, tyrinėti moksliniu požiūriu), tačiau pradedant skaityti, šio „mėsininko“ žvilgsnio yra atsisakoma. Skaitantysis ramiai, neskubėdamas, galbūt net kelis kartus, perskaito tam tikrą, nedidelę teksto dalį. Tada ją apmąsto - patogu galvoti apie tai, ką ji reiškia protui, ką širdžiai ir ką rankai. Tada jis ramiai pasimeldžia (rekomenduojama - monotoniška, širdžiai miela malda, pavyzdžiui, Jėzaus malda - Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjelio). Tada skaitantysis būna tyloje. 

Šitaip Dievo Žodį suvokiant ne kaip seniai parašytą tekstą, o kaip aktualų tau čia ir dabar, Gyvą Žodį, kaip kalbantį su tavimi, stengiantis jį išklausyti, suprasti, ką jis tau sako, su juo susibūnama, į jį įsigyvenama. Komunikaciją, t.y. bendravimą, keičia Komunija, t.y. bendrystė, bendras susivokimas. 

Šventasis Raštas tėra Šventosios Tradicijos išraiška ir Dievo Žodis neapsiriboja Šventuoju Raštu. Todėl panašiu būdu susibūti reikėtų stengtis su kiekviena Tradicijos ištara, su kiekviena dogma - tai yra tikroji dogmos prasmė ir esmė. Tas, kas suvokia, ką jo protui, širdžiai ir rankai sako tikėjimas į Vieną Dievą, į Švenčiausiąją Trejybę, bus pasiruošęs kankinystei, mirčiai už šias tiesas. Tas, kas Švenčiausiosios Trejybės slėpinį išgyvena kaip jį kuriantį, yra tikintis į Švenčiausiąją Trejybę.

„Dogma“ negyva išorine „tiesa“ virsta tik tada, kai ji yra nesuprantama. Nesuprantama ji yra tik tada, kai neišgyvenama. O ypatingas priešiškumas jai juntamas tada, kai primetama tai, kas neišgyvenama. Dogma - tai Šventųjų Tėvų palikimas, skirtas gyvenimui, o ne įstatymiškam reguliavimui. 

2013 m. gruodžio 23 d., pirmadienis

Kodėl reikia aukoti vargšams?


Ar mėsos nevalgymas - pasninkavimo esmė? Ne, pasninkavimo esmė yra sąmoningas atsisakymas. Atsisakome to, kas kam kelia didžiausią pagundą - kas saldumynų, kas rūkymo, kas cukraus, kas mėsos, kas dar ko... Atėjus į svečius atsisakyti mėsos ar pieno produktų iš vis nevalia - tada pasninkas netenka prasmės. Koks tikslas yra skelbti kitiems, kad pasninkauji? Tai paneigia viso pasninko esmę...

Optos dykumos tėvai į klausimą, ko negalima valgyti per pasninką atsako: „žmonių nevalgyk“. Jei atsisakai mėsos, bet vaikštai irzlus ir piktas ir „valgai“ žmones - koks tai pasninkas? Tai ne pasninkas.

Pasninko esmė - krikščioniškos laisvės pratybos, savo valios ugdymas, kad būtume beaistriai, nepriklausomi nuo nieko. Juk kiek būna atvejų, jog žmogus visą gyvenimą valgo mėsą, o pasiekus 50-60 metų, tarkime, kilus problemų su cholesteroliu, jis negali sąmoningai atsisakyti mėsos, nes ji jam sukėlusi priklausomybę... Tarsi visą gyvenimą rūkęs rūkorius, kuris pasakius gydytojui, kad privalo mesti rūkyti, nes mirtinai susirgs, toliau rūkydamas jis smerkia save už šį poelgį, tačiau negali jam atsispirti...

Tačiau jei jau pasninkauti valios pritrūko, ar ne geriausias pasninkas būtų bent jau per Kalėdas ar prieš jas duoti kokiam skurdžiui pinigų? Ko gero, toks pasninkas būtų geriausias. Juk pasakyta: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 37). Kiekvienas žmogus - Kristaus atvaizdas, todėl ką (ne)darai tam valkatai, gulinčiam šalia praėjimo, tą (ne)darai Kristui.

Kai kas sako: bet kam duoti pinigų, jei tas valkata juos vis tiek pragers? Esu girdėjęs tokią istoriją: kartą buvo vienas asocialus žmogus, priklausomas nuo herojino, susipykęs su žmona ir vaiku, viską savo bute pardavęs vardan „dozės“. Kelis kartus jis bandė lankytis reabilitacijos centruose, bet nesėkmingai. Jis tiesiog neturėjo vilties. Vieną vakarą per konfliktą jo buvusi žmona į jo klausimą „o ką man daryti?“ ironiškai atsakė: „pasimelst pabandyk“. Jis nebuvo tikintis, nei pamaldus žmogus, bet net po ironiško tokio pasiūlymo jam toptelėjo: o kas, jeigu? Savais žodžiais pabandė nuoširdžiai paprašyti pagalbos Dievo.

Kitą dieną po stotį vaikščiojo žmogus, kuris turėjo tokį įprotį, jis Kalėdų išvakarėse tiesiog išeidavo ir atsitiktiniams žmonėms dalijo šimto dolerių kupiūras. Į klausimą, už ką, kodėl jis atsakydavo, kad tai „atsitiktinis gerumo veiksmas“. Taip atsitiktinai jis priėjo prie to narkomano ir davė jam šimtą dolerių. Narkomanas paklausė: už ką? Kodėl? O žmogus atsakė: „tai - atsitiktinis gerumo veiksmas“. Atsitiktinumas tai buvo ar ne, bet šis aktas, tą akimirką, kai narkomanas taip beviltiškai ieškojo šiaudo, už kurio galėtų nusitverti, šis veiksmas sudrebino jo esybę iki pat širdies gelmių. Pravirkęs jis buvo sukrėstas atsitiktinai sutikto žmogaus gerumo. Šis gerumo gestas privertė jį patikėti, atgauti viltį, jis vėl užsirašė į reabilitacijos centrą ir su visiškai naujomis jėgomis ėmė kovoti su savo priklausomybe.

Šitaip mūsų pinigai suteikia galimybę - materialinę galimybę rinktis, kaip juos panaudoti, kvaišalams ar išgijimui. Šitaip mūsų gerumas pažadina sąlygos pojūtį - sąlygos pasitaisyti, kuri yra mus nepaliekantis Dievo rūpestis. Juk kaip pastebi šv. Augustinas, kad ir koks žmogus bebūtų blogas, kad ir kiek bebūtų nusidėjęs, širdies gilumoje toliau rusena sąžinės liepsna, toliau rusena gėrio suvokimas, tačiau kuo labiau širdis apledėjusi, kuo ji labiau sustingusi, tuo didesnio smūgio reikia, kad ją pažadintume. Dievas mums davė sąlygą - laisvą valią, laisvą pasirinkimą, o mes galime suteikti galimybę - finansinį atspirties tašką pasirinkimui, pinigus, kuriuos pats žmogus išleis tam, kam norės. O pasirinkimas jau priklauso tik jam pačiam.

Bet Šventieji Tėvai perspėja, jog aukoti reikia ne iš puikybės, nereikia galvoti „štai aš geras, štai aš paaukojau“, auką turi lydėti nuolankumas. Galbūt tas nuolankumas ir būtų Dievo malonės kontempliacija, jos stebėjimas - juk mes aukojome ne dėl savęs, o dėl Dievo šlovės. Aukodamas krikščionis vykdo Dievo valią, aukodamas krikščionis tam, kuris priima auką apreiškia ne savo, o Visagalio Dievo gerumą. Taip aukojantysis tampa Dievo įrankiu, per kurį vyksta opus Dei, Dievo darbas, ergon, šitaip per krikščionį reiškiasi Dievo malonė. Taip mums tenka garbė tapti ne savo, o Dievo gailestingumo liudytojais ir primename žmonėms apie atsivertimo galimybę ir mūsų jau dabar turimą džiaugsmą ir pilnatvę Kristuje.

Todėl aukokime - argi tai nebus geriausias pasninkas?

2013 m. gruodžio 18 d., trečiadienis

Kaip išvengti nuobodulio ir nusiminimo? (Šv. Teofanas Atsiskyrėlis)

Šv. Teofanas Atsiskyrėlis
Dar šv. Augustinas „Išpažinimuose“ pastebi, jog nuobodulys - pirmas žingsnis į nuodėmę. Labai lengva užkluptam nuobodulio nusiminti ar pulti į neviltį, išsigalvoti nuodėmingų veiklų. Todėl šv. Teofanas Atsiskyrėlis savo laiške (įdėtame į išleistą jo laiškų rinkinį Kas yra dvasinis gyvenimas ir kaip prie jo prisiderinti?) dalijasi skaitytais vieno grafo patarimais savo dukrai, kaip išvengti nuobodulio:

Kiekvienas, sako jis, turi savo kasdienių užsiėmimų ratą, kurį jis atbūna tarsi kokį lažą. Bet yra daugybė žmonių, kurių šie lažo užsiėmimai yra nesudėtingi ir neilgi. Po jų lieka daugybė laiko, kurio kuo nors nepripildžius neišvengsi nuobodulio. Kad jo išvengtum, štai geriausios priemonės: nustatyk taip, kad pas tave nei vienos minutės neliktų dykaduoniavimui ir visą laiką užpildytum atitinkamais užsiėmimais, kad, kai baigi vieną darbą, atsilaisvini, tai būtų paruoštas jau kitas darbas, jo ir griebkis. Kokie tai darbai? 1. Estetiniai užsiėmimai: muzika, dainavimas, tapyba. Bet tai ne kasdienė duona, o saldainiai. 2. Kokie nors rankdarbiai: mezgimas, siuvinėjimas ir panašiai. 3. Tačiau geriausia priemonė prieš nuobodulį  - atrasti rimtų skaitinių ir nežinomų dalykų mokymosi skonį. Ir ne tiek skaitymas veja nuobodulį, kiek mokymasis.
Kitoje vietoje, kaip jau cituota, šv. Teofanas Atsiskyrėlis dirbantiems tik protinį darbą siūlo užsiimti „kambarine gimnastika“, t.y. tam tikrais pratimais, kad kompensuotų fizinio darbo trūkumą dienos bėgyje. 

2013 m. gruodžio 12 d., ketvirtadienis

Prof. A. F. Losevas - slaptas ortodoksų vienuolis


Vienas įdomiausių sovietinių laikų kuriozų, menančių apie tuometinį krikščionių persekiojimą - slaptoji ortodoksų vienuolystė. Kaip ir pirmaisiais krikščionybės persekiojimo amžiais, daugelis aukšto statuso tarybinės visuomenės veikėjų, priėmusių krikščionišką tikėjimą, laikėsi jo slaptai, idant galėtų savo statusą išnaudoti Kristaus Bažnyčios labui.

Aleksejus Losevas (1893 - 1988 m.) buvo itin garsus TSRS filosofas, kurio garsiausias veikialas - išsamus daugiatomis tyrimas „Antikos estetikos istorija“. Parašė 800 darbų, iš jų - 40 monografijų. Už atvirą filosofinę marksizmo ir dialektinio materializmo kritiką („Mito dialektika“, 1930 m.), buvo dešimčiai metų nuteistas laisvės atėmimu ir priverstiniais darbais. M. Gorkio žmonos dėka, Losevas ir jo žmona buvo išlaisvinti iš kalėjimo po dviejų bausmės metų, tačiau dirbdamas pavojingą fizinį darbą Losevas beveik visiškai apako. 

Po išlaisvinimo Losevas buvo priverstas savo idėjas maskuoti Markso ir Lenino citatomis. Yra žinoma, kaip kartą jis Stalino veikalą „Apie dialektinį ir istorinį materializmą“ pavadino naiviu, o vėliau gindamasis aiškino, kad turėjo omenyje „veikalo genialumą, prilygstantį Antikos paprastumo dvasiai“. 

Visą gyvenimą A. Losevas buvo įsitikinęs ortodoksas. Jo mokytojas buvo Pavlas Florenskis, bičiuliai - Semionas Frankas, Nikolajus Berdiajevas, Valentinas Asmusas. 1929 metais šventajame Atono kalne Losevas kartu su savo žmona slapta apsikirpo į vienuolius, priėmęs Androniko vardą (žmona - Atanasijos). Slaptos vienuolystės reiškinys buvo paplitęs Tarybų Sąjungoje. Būdamas filosofijos profesoriumi, Losevas visada nešiojo kepuraitę, tvirtindamas, kad tai daro dėl to, jog bijo peršalimo. Iš tiesų ši kepuraitė buvo vienuolio skufija. 

Kaip ir Florenskis, buvo onomatodoksijos pasekėjas, savo filosofijoje įrodinėjo, jog „Dievas nėra vardas, tačiau vardas yra Dievas“. 

2013 m. gruodžio 11 d., trečiadienis

Laida apie mūsų parapijos titulo šventę [rus]



http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/47446

Kaip pereiti iš katalikybės/protestantizmo į stačiatikybę?

Kadangi ne pirmą kartą gaunu klausimą, kaip vyksta perėjimas į ortodoksų (stačiatikių) tikėjimą, tai nutariau padaryti tai aiškinantį tinklaraščio įrašą.



Jeigu jūs esate Romos katalikas ar protestantais, tai jūs be abejonės esate krikščionis, t.y. žmogus, siekiantis sekti Jėzaus Kristaus mokymu. Nežinodami apie Ortodoksų Bažnyčios mokymą krikščionys daro geriausia, ką gali - gyvena pagal sąžinę, o įvairūs sakramentiniai veiksmai heterodoksinėse (neortodoksinėse) Bažnyčiose yra šio sieko išraiška. Nors ir ji neturi realaus sakramentinio turinio (koks yra jų turinys yra sudėtingas teologinis klausimas), šį turinį jai gali suteikti Dievas per savo Bažnyčią - Ortodoksų Bažnyčią.

Trumpas atsakymas: Lietuvoje ir Vakarų valstybėse, jei žmogus nėra priėmęs sutvirtinimo sakramento Romos Katalikų Bažnyčioje, tai jis priimamas per patepimą mira (sutvirtinimo atitikmenį). Jei jis yra priėmęs sutvirtinimą, tuomet jis priimamas tiesiog per atgailą.

Priėmimo tvarka yra tokia: pirmiausia kunigas turi išsiaiškinti, ar žmogus supranta skirtumus tarp Romos Katalikų Bažnyčios ir Ortodoksų Bažnyčios mokymų, ar prisijungimas sąmoningas. Tada kunigas paskiria dieną ateiti į cerkvę. Jis pasitinka asmenį netoli durų ir klausia, ar šis nori atsisakyti neteisingų mokymų, kuriais sekė. Jis turi atsakyti: noriu. Ar nori priimti Šventosios, Visuotinės ir Apaštališkosios Ortodoksų Bažnyčios mokymą? Turi atsakyti: noriu. Tada kunigas laimina, ženklindamas kryžiaus ženklu tikinčiojo galvą ir tardamas: „Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Jiedu praeina giliau į bažnyčios vidų ir kunigas garsiai taria: „Viešpatį maldaukime“ ir garsiai skaito maldas už tikintįjį. Pasibaigus maldai, tikintysis skaito garsiai Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą („Tikių į Vieną Dievą, Tėvą, Visagalį...“) išpažinus tikėjimą, formaliai jis jau yra ortodoksas, nes išpažįsta tikrąjį tikėjimą. Dabar artimiausiu metu jam reikia prieiti išpažinties už visą gyvenimą ir priimti Kristaus Kūną ir Kraują, kad taptų Kristaus Kūno - Bažnyčios - dalimi, ir būtų jau ortodoksu ne tik pavadinimu, bet ir visa esybe.

Protestantai: Protestantų krikštas yra pripažįstamas, jei žmogus yra krikštytas vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Sutvirtinimo sakramento protestantai nepripažįsta, todėl paprastai protestantai priimami per sutvirtinimo sakramentą (patepimą mira).

Susisiekti su kunigais yra keli lengvi būdai. 1. Mūsų šv. Paraskevės cerkvėje (Didžioji g. 2). Sekmadieniais nuo 12:00 iki 14:00 val. raštinėje (užsukus į cerkvę priangyje, po dešine). Norint susitikti kitu laiku, tarkime, šiokiadieniais, galima skambinti. Klebono tel.: +370 656 57038; 2. Galima nueiti pokalbiui į Šventosios Dvasios vienuolyną (prie Aušros vartų). Jei neklystu, kunigas-vienuolis Nikita budi vienuolyno cerkvėje kasdien po pietų. Šv. Dvasios vienuolyne pamaldos vyksta senąja slavų kalba, daugelis vienuolių nėra lietuviai, tačiau moka lietuviškai.

Kilus norui prisijungti, geriausia būtų pirmiausia tiesiog pabendrauti su kunigu apie tikėjimą.

Kilus neaiškumams galite rašyti man į facebook ar elektroninį paštą (sungaila.gintaras@gmail.com, fb: Gintaras Sungaila), taip pat galite kreiptis į diak. Vitalį Dauparą (tel.: +370 613 79348; fb: Vitalis Dauparas)

Išsamesnis atsakymas: Jei jums rūpi prisijungimo akto teologinė pusė, siūlau perskaityti mano įrašą apie „Katalikybę Rytų Ortodoksų (stačiatikių) akimis“. Prie jo galima būtų pridėti, jog yra tris būdai prijungti heterodoksą prie Ortodoksų Bažnyčios: krikštu, patepimu mira, išpažintimi (atgaila). Vakaruose labiausiai paplitęs trečiasis būdas, kitur, pvz. Šventajame Atono kalne, visus be išimties naujai krikštija. Prijungimo tvarka yra oikonomijos dalis, todėl ją nustato vyskupas ir klebonas.

----------

Susiję įrašai:

Katalikybė Rytų Ortodoksų (stačiatikių) akimis http://ortodoksas.blogspot.com/2012/12/katalikybe-rytu-ortodoksu-staciatikiu.html
Schizmos priežastys http://ortodoksas.blogspot.com/2013/02/schizmos-priezastys.html

2013 m. gruodžio 10 d., antradienis

„Teologas“

Tėvas Jonas (Krestjankinas)
„Kartą prie tėvo Jono (Krestjankino) priėjo rimtas, jaunas žmogus, dvasinės akademijos abiturientas, ir, tarp kitko, pareiškė:

- Aš - teologas!

Tėvas Jonas labai nustebo ir paklausė:

- Ką - ketvirtas?
- Kas ketvirtas? - nesuprato akademikas.
Tėvas Jonas paaiškino:
- Mes Bažnyčioje žinom tris teologus. Pirmas - šventas Jonas Teologas, mylimiausias Gelbėtojo mokinys. Antras - Grigalius Teologas. Trečias - Simeonas Naujasis Teologas. Tik jiems šventoji Bažnyčia per visą savo dviejų tūkstantmečių istoriją ryžosi suteikti vardą „Teologas“. O jūs, reiškia, ketvirtas?“

„Nešventi šventieji“, archimandritas Tichonas (Ševkunovas)

2013 m. gruodžio 8 d., sekmadienis

Šv. Ignotas apie vyskupo mokymo svarbą


„Derinkitės prie Dievo proto (γνώμη). Juk Jėzus Kristus, neatskiriamas mūsų gyvenimas, yra Tėvo protas, ir vyskupas, kad ir kuriam krašte begyventų, yra Jėzaus Kristaus proto.

Taigi, pridera jums derintis prie vyskupo proto, kaip jūs ir darote. Juk garbingoji jūsų kunigija (πρεσβυτέριον), Dievo vertoji, yra suderinta su vyskupu kaip kitaros stygos. Šitaip vienmintystėje (ὁμονοίᾳ) ir sąskambyje (συμφώνῳ) giedama Kristaus meilės giesmė.“

- Šv. Igontas Antiochietis, „Laiškas efeziečiams“.

Pasak Šventųjų Tėvų vienintelė sąlyga, dėl kurios galima nepaklusti vyskupui - erezija. Būdamas eretiku vyskupas nėra Kristaus proto, todėl pats paneigia savo vyskupystę. Tam, kad vyskupai tvirtai sėdėtų savo krasėse, mes juos minime savo maldose.

Lietuvoje ortodoksų liturgijos metu kunigas garsiai sako tokios žodžius: „Visų pirma atmink, Viešpatie, mūsų Tėvą, Švenčiausiąjį Maskvos ir Visos Rusios Patriarchą Kirilą, ir mūsų Ganytoją, Jo Ekscelenciją Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupą Inocentą, suteik, kad jie Šventose Tavo Bažnyčiose gyventų ramybėje, saugūs, dori, sveiki, ilgaamžiai, teisingai skelbiantys Tavo tiesos žodį“ (kitose vietovėse atitinkamai įstatomi savų vyskupų vardai). Nuo mūsų vyskupo tiesiogiai priklauso tikinčiųjų gerovė, o patriarchas minimas todėl, kad yra pirmas pagal garbę vyskupas, besirūpinantis Vietinės Bažnyčios gerove.

2013 m. gruodžio 7 d., šeštadienis

Ar „sūnus palaidūnas“ buvo su kekšėmis?

Draugas parašė laišką, paklausęs paskaitos apie krikščionišką filosofiją, - „žiūrėk savo posto 3:29 [...]. Kažką klausiau ar skaičiau (atrodo, Kurajevo postas iš LL arba Tkačiovo pamokslas [...], kad kunigai pagal savo sugedimą primeta jam [sūnui palaidūnui] kekšes - ten apie tai nepasakyta. Skaityk tekstą.“

Sūnaus palaidūno istorija randama Šventojo Luko Evangelijos 15 skyriuje:

Pasakojama apie sūnų 13: „palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį“
Kaltina brolis 30: „vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis

Č. Kavaliausko vertimas čia tikslus: ἀσώτως - palaidai, išlaidžiai, πόρνη - kekšė, prostitutė.
Taigi, tiesiogiai nepasakyta, jog sūnus palaidūnas būtų buvęs su kekšėmis, tik brolis taip sako. Ir nežinodami, ar brolis nesako to iš pavydo, kad tėvas surengė puotą, negalime nustatyti, ar sūnus palaidūnas buvo su kekšėmis.

Nei šv. Jonas Auksaburnis, nei Teofilaktas Bulgaras savo Evangelijos komentaruose nepriskiria sūnui palaidūnui buvimo su kekšėmis, eidami pagal tekstą jie nepasako daugiau, nei yra pačiame tekste. Apie tai, ką reiškia „palaidas“ turto išeikvojimas jie nutyli.


Taigi, ko gero mano draugas yra teisus, stereotipas, jog sūnus palaidūnas buvo su kekšėmis, susiformavo dėl aiškintojų sugedimo.

2013 m. gruodžio 6 d., penktadienis

Mano straipsnius pradėjo publikuoti arche.lt

„Arche.lt - edukacinis portalas, kurio tikslas yra skelbti Apaštalų tikėjimą ir ant Tiesos pamatų statyti Lietuvos žmonių bendrabūvį.“ - prisistato šis tinklalapis. Tai tradicinės katalikų bendruomenės puslapis.

Labai džiaugiuosi galėdamas su kitais krikščionimis dalytis Šventosios Tradicijos pažinimo džiaugsmu. Lotyniškoji Bažnyčia net tūkstantį metų buvo vienos Ortodoksų Bažnyčios dalimi, mes turime bendrą istoriją ir bendras šaknis. Kaip galima pastebėti iš mano tinklalapio įrašų, labai vertinu lotyniškąją Tradiciją, grigališkąjį choralą ir senąjį liturginį gyvenimą. Labai gaila, kad kai kurios Romos katalikų bendruomenės krypsta nuo Tradicijos, linksta į tai, ką arche.lt gražiai vadina „[Tradicijos] trūkio hermeneutika“ ir tokių būdu mūsų Bažnyčios tik dar labiau tolsta viena nuo kitos.

Kaip pastebi prot. Sergijus Bulgakovas, Viešpaties malda „būkite viena“ Romos katalikų ir ortodoksų yra suvokiama labai skirtingai, tiek skirtingai, kad ko gero dažnai meldžiamės už skirtingus dalykus. Tačiau neabejoju, kad jei visi žiūrėsime viena kryptimi - ad fontes, į šaltinius - tai ir atsakymus į kertinius klausimus atrasime bendrus, juk Perdavime - Paradosis, Traditio - slypi tikratikystės sąmonė - phronema, quod ubique, quod semper, quod ab omnibus creditum est...


2013 m. gruodžio 5 d., ketvirtadienis

Šv. Nilas Sinajietis: Apie pataikavimą pilvui (apsirijimą)

Šv. Nilas Sinajietis – šv. Jono Auksaburnio mokinys ir gynėjas, garsus Sinajaus vienuolyno asketas. Buvo vedęs, turtingas, turėjo žmoną ir du vaikus, tačiau kartu su žmona nutarė išsiskirti, kad abu gyventų vienuolišką gyvenimą. Be gausybės teologinių kūrinių, yra parašęs knygą apie Epiktetą, graikų filosofą. Pasak „Filokalijos“, mirė būdamas šešiasdešimties. – G. S.


1. Vaisingumo pradas (ἀρχὴ) - šviesa, o darbų (πρακτικῆς) pradas - susivaldymas.

2. Suvaldytame pilve silpsta aistros (πάθη) (1), o susigundžiusiame valgiais gausėja potraukiai (ἡδονάς).

3. Pagonių (ἐθνῶν) pradas - Amalekas, aistrų pradas - pataikavimas pilvui.

4. Medžiaga (ὕλη) ugniai - malkos, medžiaga pilvui - valgiai.

5. Kaip malkų daugybė dega didele liepsna, taip gausūs valgiai tvirtina troškimą (ἐπιθυμίαν) (2).

6. Liepsna nyksta išsekus medžiagai, valgių skurdas gesina troškimą.

7. Valgio troškimas pagimdė nepaklusimą, o malonus valgymas išvarė iš rojaus.

8. Brangūs valgiai malonina gerklę, bet maitina ir nenuilstantį troškimų kirminą.

9. Ištuštėjęs pilvas paruošia budėjimui maldoje, pripildytas - skatina miegą.

10. Serginti širdį dvasia (νηφάλιον φρόνημα) (3) randama sausoje mityboje (4), o sotus gyvenimas panardina protą (νοῦν) į tamsybes;

11. Pasninkaujančiojo malda – kylantis viršun erelio jauniklis, o paskanavusiojo malda krinta žemyn, apsunkinta sotumo.

12. Pasninkaujančio protas (νοῦς) – šviesi žvaigždė švariame danguje, o paskanavusiojo protas aptemęs tarsi dangus naktį, kai nematyti mėnulio.

13. Rūkas užstoja saulės spindulius, o tirštas suvalgyto maisto garavimas aptemdo protą.

14. Purvinas veidrodis aiškiai neperduoda atsispindinčio jame vaizdinio bruožų; ir mąstymas (διανοητικὸν), aprūkęs persivalgymu, nepriima Dievo žinojimo (γνῶσιν).

15. Nedirbama žemė gimdo piktžoles; ir pataikaujančiojo pilvui protas apauga gėdingomis išmonėmis.

16. Neįmanoma rasti aromato purve, kaip ir pataikaujančiame pilvui – kvapniai dvelkiančios žiūros (θεωρίας)(5).

17. Pataikaujančio pilvui akis žiūrinėja, kur rasti puotą; akis susivaldžiusio – kur renkas išminčiai.

18. Pataikaujančiojo pilvui siela skaičiuoja kankinių atminimo datas, susivaldžiusiojo siela mėgdžioja jų gyvenimus.

19. Bijantis karų dreba nuo rago gausmo, skelbiančio mūšio pradžią, o pataikaujantis pilvui - išgirdęs apie pasninko pradžią.

20. Pilvui pataikaujantis vienuolis – savo pilvo vergas, po jo rimbu kasdien mokantis duoklę.

21. Skubantis keliautojas greitai pasiekia miestą, o susivaldęs vienuolis – ramią širdies sanklodą.

22. Neskubantis keliautojas nepasiekęs miesto miega laukuose, po dangumi; ir

vienuolis, pataikaujantis pilvui, nepasiekia beaistrybės namų (οἶκον ἀπαθείας)(6).

23. Kaip rūkstantys smilkalai prisotina malonaus kvapo orą, taip susivaldžiusiojo malda džiugina Dievo uoslę.

24. Jei pasiduosi troškimui pasotinti pilvą, tai nenumaldysi savo pasitenkinimo meilės; nes apsirijimas yra ugnis, reikalaujanti degių medžiagų, o sudegus senosioms reikia naujų.

25. Pakankamas saikas pripildo indą, tačiau pilvas net laužiamas nesakys: gana!

26. Pakeltos rankos privertė Amaleką bėgti, o jei pakilsi darbams, įveiksi kūno aistras.

27. Naikink savyje viską, kas teikia gyvybę aistroms ir tvirtai marink savo kūno narius.

28. Kaip miręs priešas nekelia tavyje baimės, taip miręs kūnas nekels sąmyšio tavo sieloje.

29. Nejaučia miręs kūnas ugnies keliamo skausmo, - o susivaldęs - negyvo troškimo skleisto malonumo.

30. Jei įveiksi egiptietį, paslėpk jį smėlyje, t.y. jei įveiksi aistrą, nesotink kūno (arba palaikyk jį tik sausu valgymu); nes kaip per žemės pagirdymą iškyla, kas buvo joje paslėpta, taip per kūno sotinimą skleidžiasi jame aistra.

31. Užgesusi liepsna lengvai vėl įsižiebia įmetus į žarijas sausų šakelių; ir užgesusi aistra atgyja pasotinus pilvą valgiais.

32. Nebūk gailestingas kūnui, kai jis ims skųstis išsekimu ir nemaitink jo jam parankiais valgiais; nes jei jis vėl atgis, tai sukils prieš tave ir pradės su tavimi be jokios santaikos kovoti, kol neįkalins tavo sielos, ir neparduos tavęs vergu svetimavimo aistrai.

33. Skurdžiai maitinamas kūnas - gerai išjodinėtas žirgas, kuris niekada nenumes savo raitelio. Žirgas - kamanų laikomas, nusileidžia ir paklūsta raitelio rankai. Ir kūnas, kaip žirgas, prijaukinimas skurdžiu valgymu ir budėjimu, nesiveržia iš rankų vos kilus kokiam potraukiui, ir nežvengia, kai pagauna jį aistrų proveržis.

---

34. Pasisotinimas maistu maitina potraukius ir prisigėrimas girdo miegą sapnais.

35. Pasitenkinimo malonumas miršta, kai maistas praslenka pro gerklę, tačiau po to kape atgyja troškimai.

36. Žemdirbystės darbai baigiami poilsiu; skirtingi pasitenkinimo būdai baigiasi degimu. Arba kūnišku čia, arba baudžiamuoju - ten.

37. Kas žygdarbiais kūno spalvą priverčia nuvysti, tas kasdieną kūniškai mąsto savo mirtį (tą kūno išsekimas verčia nepaliaujamai mąstyti apie mirtį).

38. Širdies supratingumas (φρόνησις) (7) tenustato susilaikymo ribą pagal kūno būklę, kad, kai išseks kūnas, netektų kentėti ir jai pačiai.

39. Kūnas tegu tenkinasi prigimtiniais poreikiais.

40. Kūniški tavo žygdarbiai tegu įgauna dorovinį pavidalą, kad išmoktum kentėti širdimi dėl nuodėmių ir gailėtis siela.

41. Gašlumo motina - pataikavimas pilvui: nes jis gimdo malonumams pataikaujančius troškimus ir daugybę kitų aistrų. Nuo jų, kaip nuo augalo stiebo, auga visos kitos aistros ir greitu laiku išaugus tokiems dideliems medžiams, kaip kad juos pagimdęs, išsišakoja į ydas, siekiančias dangų. Taip godumas, pyktis, nusiminimas yra pagimdyti ir išaugę iš pataikavimo pilvui. Pataikautojui pilvui visų pirma reikalingi pinigai, kad patenkintų visada liepsnojantį savo raitelį, nors jis niekada nepasitenkina; tada trukdantiems įgyti pinigų imamas jausti pyktis; o kai pyktis tampa bejėgiu, tada būtinai seka nusiminimas.

42. Pataikavimui pilvui labiausiai giminingas gašlumas. Pati gamta, norėdama parodyti šių aistrų giminingumą, sueities įnagiui paskyrė vietą po pilvu. Todėl, jeigu silpsta ši aistra (troškimas), tai silpsta nuo nuskurdimo to, kas aukščiau - t.y. pilvo; ir jeigu stiprėja ir pradeda veikti, tai iš ten jai suteikiama jėga. Tačiau ne tik šiai aistrai maitintojas ir skatintojas yra pataikavimas pilvui; jis sunaikina žmoguje visa, kas gera. Kai ji ima viršų, paprastai krenta ir susivaldymas, skaistumas, drąsa, kantrybė ir visos kitos dorybės.

43. Geriausia likti poreikio ribose ir stengtis visomis jėgomis jų neperžengt. Jeigu koks nors troškimas pertemps į gyvenimo malonumų pusę, tai jau joks žodis nebus pajėgus sustabdyti veržimąsi pirmyn (šia linkme). Nes tam, kas virš poreikio, nėra ribų; ir nenumaldomas rūpestis bei begalinė tuštybė be saiko didina vargą (tenkinant jas), ir maitina troškimą, kaip liepsna yra maitinama primetant malkų.


Ištrauka iš kūrinio „Apie aštuonias blogio dvasias“. „Philokalia“, 2 tomas.
Vert., paaišk. ir koment. - Gintaras Sungaila.


PAAIŠKINIMAI

(1) πάθος - graikų kalboje reiškia tiek aistrą, tiek kančią.


(2) ἐπιθυμίαν – gali būti turima omenyje aistringoji/trokštančioji sielos dalis
(3) νηφάλιον φρόνημα –


1) Fronema (pažodžiui „protas“, „dvasia“) - tam tikra dvasios būklė, įgyjama per teisingą tikrojo tikėjimo (ortodoksijos) praktiką (ortopraksiją). Fronemos įgyjimas yra pirmoji dievėjimo (teozės) sąlyga;

2) Nepsis (pažodžiui „sargyba“, „budėjimas“, „blaivumas“) - savo širdies sargyba, stebėjimas įeinančių ir išeinančių minčių ir polinkių.

Išsireiškime „nefalion fronema“ turima omenyje fronema širdies sargybos atžvilgiu.

(4) ξηροτάτῃ διαίτῃ - nuoroda į kserofagiją (ξηροφαγία, ξηρός - sausas, φαγεῖν - maistas) - tam tikras Rytų krikščionių pasninko režimas. Kserofagija reiškia maitinimąsi vien termiškai neapdorotu maistu, t.y. duona, vandeniu, druska, daržovėmis, vaisiais, riešutais ir kt.

(5) θεωρία (theoria) - žiūra, Aukščiausiosios Tiesos - Dievo - kontempliacija, per kurią įgyjamas žinojimas apie Dievą - gnosis. Dievas yra aukščiau bet kokio žmogiškojo žinojimo, todėl negali būti pasiektas vien proto ieškojimais (dianoia arba phronesis), o savo malone atsiveria tiems, kurie jo ieško. Phronema padeda atskirti tikrą žinojimą (gnosis) nuo netikro, tačiau teisingas tikrojo tikėjimo praktikavimas neužtikrina žinojimo apie Dievą, jį užtikrina tik malonė.

(6) απάθεια - beaistriškumas - aukščiausia krikščionių asketo būsena žemėje, kai dėl jame esančios malonės jis nebejaučia jokių aistrų ir jokių kančių.

(7) φρόνησις (protingumas, supratingumas, lot. prudentia) - praktinė išmintis, gebėjimas išmintingai įvertinti aplinkybes.

KOMENTARAS

Šį iškilaus asketo šv. Nilo Sinajiečio kūrinį pasauliečiams ko gero derėtų pradėti skaityti nuo 38 sentencijos: „širdies supratingumas tenustato susilaikymo ribą pagal kūno būklę, kad, kai išseks kūnas, netektų kentėti ir jai pačiai“. Veikalas akivaizdžiai adresuotas vienuoliams, parašytas stoikų „citatų knygeles“ primanančia forma, skirta pastoviam pamokymų kartojimui ir meditavimui. Mums, stovintiems tik Sinajaus kalno papėdėje, o ne bendraujantiems su Dievu ant jo, tokias ištaras skaityti prasmingiau ne dėl noro jas stačiai pritaikyti savo gyvenime, o įžvelgti tam tikras jų dvasines gaires.

Šventasis Apaštalas Paulius rašo: „kas stoja į rungtynes, negaus vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles“ (2 Tim 2,5). Būtent tokių dvasinio gyvenimo taisyklių turime paisyti pasirinkdami savo pasninko griežtumą. Negalime pradėti lenktynių nuo trasos vidurio, tačiau šv. Nilas mums nurodo tam tikras judėjimo trajektorijas, kuriomis vyksta bėgimas.

Pirmasis toks pamokymas yra apie pilvo aistros fundamentalumą, jos grindžiančiąją svarbą kitų aistrų atžvilgiu. „Aistrų pradas - pataikavimas pilvui“ (3 sent.), o „medžiaga pilvui“, kuria palaikomas aistros „degimas“, yra valgiai (4). Norėdami užsidirbti turto Dangaus Karalystėje, turime žinoti, jog visų „darbų pradas – susivaldymas“. Taigi, neradus gesintuvo, kuriuo galėtume sustabdyti pilvo potraukių ugnį, kentėsime karštį ir čia, žemėje, ir gal net po mirties (36), nes net nesugebėsime pradėti darbuotis savo sielos išgelbėjimo labui.

Tolimesnėse sentencijose gyliau išrodoma pilvo aistros svarba. Prisotintas pilvas trukdo melstis, panardina protą į tamsybes, traukia į miegą, daro žmogų nedarbingą. Negalėdamas būti budrus, žmogus nesergi savo širdies, neįgyja tinkamos sąmonės ir visiškai nusigręžia nuo Dievo, netenka bet kokios proto žiūros. Pasninkas ir tinkama mityba aštrina mūsų pojūčius ir padeda susitelkti tiek maldai, tiek protinei veiklai.

Pilvo aistra, kaip ir bet kuri aistra, yra tuo pačiu ir kančia (pats graikiškas žodis turi abi šias reikšmes), nes ji pavergia žmogų. Aistros neįmanoma patenkinti: gali tenkinti kiek nori, bet kaip ugnis, į kurią metama vis daugiau malkų, ji vis labiau degs. Kaip Izraelis buvo vergijoje Egipto žemėje, taip žmogus yra vergas aistrų karalystėje, kurioms kasdien moka duoklę. Pabėgimas iš Egipto šv. Nilo tekste naudojamas kaip mūsų pačių išsivadavimo iš aistrų vergijos provaizdis, kaip žydai bėgo nuo egiptiečių į Izraelį, taip krikščionys bėga nuo aistrų į Dangaus Karalystę.

Šv. Nilas taip pat pasakoja, kaip kitos aistros yra iš pagrindų suaugusios su pilvo aistra. Persisotinęs, persivalgęs žmogus lengviau jaučia seksualinę aistrą, darosi tingesnis, o poreikių netenkinimas kelia susierzinimą ir pyktį. Vien pokyčiai mityboje gali padėti mums išvengti svetimavimo aistros kančių – šią iš gyvenimo išmoktą Asketo tiesą patvirtina ir šiuolaikinės biologijos mokslo žinios.

Iš to seka vienintelė išvada – užgesinti aistras galima tik pakirtus patį židinį, nebeduodant joms kuro. Tam šv. Nilas siūlo nesibodėti ir iš esmės tramdyti savo kūną, net jei kūno reakciją į tramdymą mus gąsdintų. Šio tramdymo tikslas – atrasti prigimtinius, būtinuosius kūno poreikius ir atseikėti savo mitybai tik tiek, kiek reikia. Visa kita tarnauja kaip kuras troškimams.

Įspūdinga, kokią mitybos reikšmę mūsų dvasiniam gyvenimui atskleidžia šie pamokymai. Ne veltui krikščionių gyvenime nuo Apaštalų laikų itin svarbią vietą užima pasninkas. Tačiau, ko gero, sunkiausia yra atrasti savyje tą nuolankumą, tą „širdies supratingumą“, kad atpažintume tikrus savo kūno poreikius ir laikytumėmės Viešpaties žodžių: „kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai“ (Mt 6,16).

2013 m. gruodžio 3 d., antradienis

Argentinoje feministės ir LGBT vėl bandė susidoroti su katalikais

Buenos Airese 7 tūkstančiai feminisčių, lesbiečių ir gėjų norėjo išniekinti Romos katalikų katedrą. 1,5 tūkstančiai jaunų katalikų padarė gyvą sieną ir taip prasidėjo dvi dienas trukę susirėmimai. 

Tai jau ne pirmas kartas, kai vietine „LGBT“ bendruomenė terorizuoja vietinius katalikus, siaubia jų susirinkimų vietas. 2012 metais jie bandė padegti šią katedrą, tačiau tikintieji užkirto tam kelią. Didelį nepasitenkinimą kelia tai, jog policija nesaugo katalikų ir atsisako imtis veiksmų prieš „LGBT bendruomenę“.

Informacija angliškai: http://divinefreedomradio.wordpress.com/2013/12/02/where-are-the-priests-we-want-to-burn-them-at-the-stake/

Lenkiškai: http://info.wiara.pl/doc/1799175.Drastyczne-filmy-Feministyczna-orgia-nienawisci

Šv. Porfirijaus Kafsokaliviečio kanonizacija

Šv. Porfirijus, Atono kalno senolis, lapkričio 27-ąją buvo įtrauktas į Ortodoksų Bažnyčios šventųjų registrą, praneša švenčiausiasis Konstantinopolio patriarchato sinodas.

Šv. Porfirijus ir šv. Paisijus, Atono kalno senoliai
http://www.patriarchate.org/news/releases/announcement-holy-and-sacred-synod
„During this session, the Holy and Sacred Synod approved the following: The proposal of the Canonical Committee to enter the hieromonks Porphyrios Kafsokalyvitis and Meletios of Ypseni (Rhodes) in the registry of the Saints of the Orthodox Church. “
Šv. Porfirijus garsėjo savo įžvalgumu, ateities numatymo dovana, veido švytėjimu, tačiau turėjo nemažai kritikų, tarp jų Maskvos Dvasinės Akademijos teologą Aleksejų Osipovą, pabrėžusį, jog stebuklai negali būti kanonizacijos kriterijumi. Šis profesorius pabrėžė, jog šv. Porfirijus pats buvo prisipažinęs neskaitęs Šventųjų Tėvų, be to, kai kurios jo teologinės pažiūros galėjo prieštarauti jų mokymui. 

Priešingai, teologas Johnas Sanidopoulos, teikęs paraišką Konstantinopolio patriarchatui dėl teologinių argumentų šio šventojo kanonizacijai, pabrėžė, kad šv. Porfirijus buvo „empirinis teologas“, niekada neėjęs jokių teologijos mokslų, o savo žinias gavęs iš hesichastinės maldos praktikos ir širdies apvalymo Dievo malone. Jis teigė, jog šv. Porfirijaus raštai pasižymi noetine įžvalga ir Apaštališka tiesa, rodo tikrą Dievo apvalymo, nušvietimo ir sudievinimo galią nepriklausomai nuo žmogaus išsimokslinimo. 

Gintaras Sungaila. Krikščioniškosios filosofijos formavimasis (audio)


Iliustracijos, rodytos paskaitoje: 











Skelbimas apie paskaitą: 
http://ortodoksas.blogspot.com/2013/11/paskaita-krikscioniskosios-filosofijos.html
Graso įrašas:  http://www.mixcloud.com/LUNI_VILNIUS/gintaras-sungaila-krik%C5%A1%C4%8Dioni%C5%A1kosios-filosofijos-formavimasis/

2013 m. gruodžio 2 d., pirmadienis

Ką darytumėte, jei į barą atvestų benamį?


Laidoje surežisuota situacija: Gerasis Samarietis atveda į barą benamį, sumoka pinigus barmenui, kad šis jį pamaitintų ir išeina. Kaip reaguoja lankytojai? 

Vokiečių ortodoksai: 134 (135) psalmė (giesmė)


135 psalmė (134 pagal Septuagintą)
Lobt den Namen des Herrn, lobt ihn, ihr Knechte des Herrn,
die ihr steht im Haus des Herrn, / in den Vorhöfen am Haus unsres Gottes.
Lobt den Herrn, denn der Herr ist gütig. Singt und spielt seinem Namen, denn er ist freundlich.
Der Herr hat sich Jakob erwählt, Israel wurde sein Eigentum.
Ja, das weiß ich: Groß ist der Herr, unser Herr ist größer als alle Götter.
Alles, was dem Herrn gefällt, vollbringt Er im Himmel, auf der Erde, in den Meeren, in allen Tiefen.
Er führt Wolken herauf vom Ende der Erde, Er lässt es blitzen und regnen, aus seinen Kammern holt Er den Sturmwind hervor.
Er erschlug Ägyptens Erstgeburt, bei Menschen und beim Vieh.
Gegen dich, Ägypten, sandte Er Zeichen und Wunder, gegen den Pharao und all seine Knechte
Er schlug viele Völker nieder und tötete mächtige Könige:
Sihon, den König der Amoriter, Og, den König von Baschan, und alle Reiche Kanaans.
Ihr Land gab er Israel zum Erbe, zum Erbe Israel, seinem Volk.
Herr, dein Name währt ewig, das Gedenken an dich, Herr, dauert von Geschlecht zu Geschlecht.
Denn der Herr verschafft Recht seinem Volk; Er hat mit seinen Knechten Mitleid
Die Götzen der Heiden sind nur Silber und Gold, ein Machwerk von Menschenhand.
Sie haben einen Mund und reden nicht, Augen und sehen nicht;
sie haben Ohren und hören nicht; auch ist kein Hauch in ihrem Mund.
Die sie gemacht haben, sollen ihrem Machwerk gleichen, alle, die den Götzen vertrauen.
Haus Israel, preise den Herrn! Haus Aaron, preise den Herrn!
Haus Levi, preise den Herrn! Alle, die ihr den Herrn fürchtet, preist den Herrn!
Gepriesen sei der Herr auf Zion, Er, der thront in Jerusalem. Halleluja!

Pirėjos metropolitas Serafimas: homoseksualūs santykiai - mirtina nuodėmė

Graikija  - viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, kurioje stačiatikybė yra valstybinė religija. Jos Konstitucija prasideda doksologija Švenčiausiajai Trejybei, o valdžios ir Bažnyčios santykiai tvarkomi pagal sinergijos principus. Tačiau, ypač Graikijai prisijungus prie ES, Bažnyčios nuomonės paisoma vis mažiau, ES nuomonė tampa svaresne.

Civilinės santuokos institutas šioje šalyje atsirado tik 1982 metais, sukėlęs aštrią Bažnyčios kritiką ir hierarchų pasipiktinimą. Daug kas laikė tai pabaigos pradžia. Šiuo metu valdžia ignoruodama Bažnyčią bando įteisinti vienos lyties santuokas.

Savo interviu kanalui „Mega“ metropolitas Serafimas atskyrimu nuo Bažnyčios pagrasino tiems Graikijos parlamento deputatams, kurie balsavo už pataisas šeimos įstatyme, leidžiančias registruoti vienos lyties santuokas. Jis pabrėžė, jog „Valstybė negali įvedinėti naujų įstatymo normų, susijusių su visuomeniniu gyvenimu, neatsiklausdama Bažnyčios nuomonės“. Pabrėžęs, jog homoseksualiuose santykiuose nėra nieko psichologiškai sveiko jis priminė, kad tai - mirtina nuodėmė.

Į žurnalistų pastabą, jog Vakarų hierarchai, tame tarpe, Romos popiežius turi kitą nuomonę šiuo klausimu, metropolitas atsakė: „Nereikia maišyti Vienos, Šventos, Visuotinės ir Apaštalinės Bažnyčios su nukrypusiais nuo kelio kunigais, o Popiežius yra ne kanoniškas Ortodoksų Bažnyčios hierarchas, o ereziarchas, diskredituojantis Evangelijos Gerąją Naujieną“

Straipsnis apie tai rusiškai: http://www.pravoslavie.ru/news/66352.htm
Originalus straipsnis graikiškai:  http://www.romfea.gr/diafora-ekklisiastika/20695-peiraios-serafeim-thanasimo-amartima-omofulofilia

2013 m. lapkričio 29 d., penktadienis

Ką reiškia Nietzsches „Dievas mirė“?


Aptarsiu Heideggerio 1943 m. parašytą Nietzschės komentarą „Nietzschės žodis „Dievas mirė“. Koncentruosiuos į Nietzschės tematiką, o ne Heideggerio. 



Pirmiausia trumpai aptarkime Heideggerio komentavimo principus. Ištara „Dievas mirė“ Heideggeriui rūpi todėl, kad remiantis šios ištaros apmąstymu galima kelti nihilizmo esmės klausimą. Kaip jis pats išsireiškia, „remiantis [ja] kada nors galbūt gali būti iškeltas nihilizmo esmės klausimas“. Pačią Nietzschės filosofiją jis interpretuoja Vakarų metafizikos istorijos kontekste. Heideggeriui tai - „būties užmaršties“ istorija, o Nietzsche joje pristatomas kaip paskutinysis metafizikas, kurio mąstyme antjusliškumas virsta netvariu jusliškumo produktu. Be to Heideggeris žada komentuodamas ištarą ne tik lukštenti tekstų prasmę, bet ir pridėti tai, kas būdinga pačiam dalykui, t.y. nihilizmui kaip Vakarų metafizikos istorijos etapui. 



 Heideggeris remiasi trimis pagrindiniais ištaros šaltiniais: Linksmuoju mokslu, kur ištara apskritai pasirodo patį pirmą kartą (parabolėje apie pamišėlį), „Štai taip kalbėjo Zaratustra“, kur apie Dievo mirtį Zaratustra šneka sutikęs senį miške ir veikalu „Valia galiai“, kuriame Nietzsche kalba apie visų vertybių pervertinimą. Tačiau šios minties užuomazgų Heideggeris randa ir „Tragedijos gimime“ ir netgi Hegelio bei Pascalio tekstuose. 



 Komentaras pradedamas tekstų citavimu, o pirmiausia aptariama, ką Nietzschei reiškia pats žodis „Dievas“. Nors ir Nietzsches Dievas, kaip matyti vėliau išleistoje „Linksmojo mokslo“ penktosios knygos fragmente, yra konkrečiai Europos, konkrečiai krikščionių Dievas, tačiau Nietzschei labiau rūpi požiūris, kurio tai yra tipas, o ne asmeninis krikščionybės išpažinimo klausimas. Krikščionybės Dievas tapatinamas su platonizmo, Platono filosofijos interpretacijų visa idėjų ir idealų sritimi, su metafiziniu pasauliu kantiška prasme, t.y. Pasauliu, kuris nepatiriamas juslėmis. Šiame kontekste ištara „Dievas mirė“ reiškia, kad antjuslinis pasaulis prarado galią, žmogui nebeliko nei orientyrų, nei atramos. Žmogus atsiduria Niekio apsuptyje ir Niekis plečiasi. Tai yra nihilizmo situacija ir iš apibūdinimo akivaizdu, jog Nietzsches filosofijoje nihilizmas yra istorinis procesas, o ne „koks kieno nors atstovaujamas požiūris ar koncepcija“. Dievo buvimo tikrumo klausimas čia nekeliamas, o tik teigiama, jog Dievas „neteko galios“, t.y. „mirė“. Čia pat Heideggeris Nietzschės filosofijoje atskiria krikščionybę ir krikščioniškumą ir patvirtina, esą Nietzschei rūpi krikščionybė kaip istorinis Bažnyčios ir jos valdžios reiškimasis pasaulyje, o ne Naujojo Testamento tikėjimas. 

1887 metų užrašuose, „Valioje galiai“, Nietzsche į klausimą „Kas yra nihilizmas?“ atsako: „kad neteko vertės aukščiausios vertybės“. Čia derėtų pabrėžti, jog vokiškas žodis „Wert“ reiškia ir vertę, ir vertybę, ir naudingumą. O kas Nietzschei yra vertybė? 



 Vertybės esmė – būti perspektyva, t.y. požiūriu. Heideggeris pasitelkdamas patį regėjimą aiškina, jog kaip ir akimis, mes galime žiūrėti į ką norime, galime žiūrėti kiek norime. Žinoma, čia noras turėtų būti suprastas vokiško „Wollen“ prasme, kuris reiškia ir norą, ir valią, o ne „svajonės“ prasme. Tas noras priklauso nuo to, kiek šitoks žiūrėjimo būdas, šitoks požiūris padeda išlikimo-stiprėjimo sąlygomis. Vertybė yra vertybė kol ji yra vertinga, o vertės ji turi tiek, kiek yra reikalinga. Nereikalinga vertybė nustoja galiojusi. 

Dabar grįžkime prie nihilizmo klausimo. Kas yra aukščiausia vertybė ir kaip jos nuvertėjimas gali paveikti kitas vertybes? Palikdamas vertybės kaip požiūrio metaforą noriu šį santykį pavaizduoti schemoje. 



Vertybė kaip požiūrio taškas gali būti apibūdinta kaip akies pozicija. Aukščiausia vertybė kaip akies pozicija daro įtaką kitų vertybių regėjimui. Ji steigia ir grindžia kitas vertybes. Tačiau pakeitus požiūrio tašką, visgi nereiškia, kad subyra pati žiūrėjimo lauko struktūra. Toks požiūrio taško pakeitimas įvyko moderne, kai Dievą kaip aukščiausią vertybę pakeitė protas. 



 Ši schema vaizduoja požiūrio taško pasikeitimą  




O ši – naują požiūrį. Struktūra išlieka ta pati, t.y. bandoma išlaikyti vertybes, kurios buvo gyvenant su Dievu, jau iš esmės be Dievo. Protas bando užimti antjuslinio pasaulio vietą vietoj Dievo. Ką nors į Dievo vietą toje pačioje schemoje bando įstatyti ir socializmas bei Wangerio muzika. Tai „neišbaigtas nihilizmas“. Greitai ateina nusivylimu modernu ir Dievo vieta galų gale lieka tuščia.


 Save suvokęs modernas, kaip vėliau pasakys Slavojus Žižekas, yra gyvenimo organizavimas apie centrinę tuštumą. Istoriškai antjuslinis pasaulis kaip aukščiausia vertybė praranda vertę, nes randasi įsitikinimas, jog „idealus pasaulis niekaip ir niekada negali būti įkūnytas realiame“. Kadangi aukščiausios vertybės neduoda priemonių ir nesiūlo būdų, jos nėra parankios, kitaip tariant, reikalingos, o būdamos nereikalingos jos nustoja būti vertybėmis. 

Atsakas į šią tuštumos situaciją gali būti dvejopas: tai arba pasyvus, Schopenhaueriškas pesimizmas, kuris nebūties akivaizdoje teigia, jog „šiame blogiausiame iš visų pasaulių neverta gyventi“, Nietzschės vadinamas „silpnųjų pesimizmu“, arba aktyvus nihilizmas, „stipriųjų pesimizmas“, kuris siekia visų vertybių pervertinimo. Ne pabėgimo nuo nihilizmo, kaip kad moderne, kai bandoma išsaugoti struktūrą vertybių nepervertinus, bet visiškai pakeisti požiūrį, perspektyvą ir jos struktūrą. Išbaigtas nihilizmas privalo ne organizuoti vertybes apie centrinę tuštumą, o pašalinti net pačią aukščiausių vertybių vietą, t.y. Antjusliškumo sritį ir vertybes kurti savaip. Nihilizmas vertybes pervertina pagal patį gyvenimą, t.y. Troškimą augti, stiprėti. 


Gyvenimo pamatinis bruožas yra valia galiai. Valia – tai ko nors siekimas. Galia – valdymo ir prievartos įgyvendinimas. Valią galiai Nietzschė tapatina su tapsmu, o tapsmą su – pačia būtimi. Tapsmas, pasak Nietzschės, yra vertybės esmė. Pasak Heideggerio, Nietzschės „metafizikoje“ „gyvenimas ir būtis plačiausia prasme reiškia tą patį“. 



Gyvenimas pasak Nietzsches skyla į laikinus valios galiai centrus, tokie dariniai yra menas, valstybė, religija, mokslas, visuomenė. Vertybės, kaip jau minėta, tai gyvenimo išlikimo ir stiprėjimo sąlyga, o tai reiškia, kad šie valios galiai centrai, siekdami stiprėti ir išlikti, įtvirtina savo požiūrio taškus, įsteigia savo vertybes. Vertybės ir jų kaita tiesiogiai susijusios su steigiančiosios jėgos galybės kitimu. Kadangi valia galiai yra pati būtis, tai nihilizmas yra istorinis vertybių kaitos dėsnis, tos kaitos logika, nes „Dievas“, „tikrumas“ ir kita metafizika galioja tik tiek, kiek padeda gyvenimui, o praradusios reikalingumą šios idėjos atmetamos. 



Visa, kas buvo pasakyta, galima apibendrinti dviem sakiniais. „Dievo mirtis“ – tai aukščiausių vertybių (antjuslinio pasaulio) nuvertėjimas, kuris dėl susidariusios tuštumos stumia žmogų į Niekio apsupties situaciją. Nihilizmas – tai visų vertybių pervertinimas remiantis gyvenimu kaip valia galiai. 




------


Susijęs įrašas:

Dievo mirties teologija (teotanatologija, krikščioniškasis ateizmas) http://ortodoksas.blogspot.com/2013/11/dievo-mirties-teologija-teotanatologija.html

2013 m. lapkričio 28 d., ketvirtadienis

Tyroji Mergelė (giesmė)







Sveika, Sužadėtinė Nesužadėtoji! - Chaire Nymphi, Anymphefte!


Laida: Ortodoksų Bažnyčios naujienos

Ortodoksų Bažnyčios naujienos. Transliuojama penktadieniais 09.45, kartojama tą pačią dieną 16.45.

http://www.marijosradijas.lt/radijo-laidos/479-ortodoks%C5%B3-ba%C5%BEny%C4%8Dios-naujienos.html

Bizantiškos natos, pneumos, rusų „krjukai“ ir vakarietiškos neumos

Ankstesnis rašas apie giedojimą: http://ortodoksas.blogspot.com/2012/10/giedojimas.html

Tradicinis Ortodoksų Bažnyčios giedojimas kilo iš Jeruzalės Šventyklos ir Antikos giedojimo tradicijų. Bažnyčios Tėvai griežtai pasisakė prieš muzikos instrumentų naudojimą liturgijoje. Pasak šv. Jono Auksaburnio, muzikos instrumentai Šventykloje simbolizavo žmogaus kūno netobulumą ir buvo duoti dėl širdžių kietumo, o krikščionių išganytas kūnas pats yra geriausias šlovinimo instrumentas.


Bažnyčios naudojimo tikslais laipsniškai susiformavo savitas muzikinis raštas, bažnytinio giedojimo, Psalmodia, tradicija. Rašto ženklai susiformavo iš senovės graikų kalboje esančių kirčių ženklų (akūto, kaip kad - žodyje θεός, cirkumflekso, kaip kad žodyje υἱοῦ, gravio, kaip kad žodyje καὶ). Senovėje kirčiavimas graikų kalboje buvo polifoninis, t.y. kai žmonės skaitydavo akūtą, tai kylantis pagaliukas simbolizavo ne tik pabrėžiamą vietą, bet ir balso pakėlimą maždaug per kvartą. Gravis reiškė balso nuleidimą tokiu pačiu intervalu. Cirkumfelksas - pakilimą ir nuleidimą.


Kirčio ženklai kaip ir tada, taip ir šiandien graikų kalboje rašomi visame tekste, ant kiekvieno žodžio.


Ilgainiui psalmių ir kitų liturginių giesmių giedotojai vis įvairiau žymėjosi balso vingius ir taip susiformavo bizantiška natų sistema.


TRISKART ŠVENTAS (TRISAGION)

















Šioje notacijoje nurodoma tik pirmoji nata, o toliau rašomi intervalai tarp natų, jei kinta natų trukmė - tai taip pat pažymima. Karts nuo karto parašoma, kurioje natoje dabar randiesi, kad nepasiklystum. Judėjimas gamos laipsniais vyksta pagal „tonus“, tam tikras fiksuotas dermes ir melodijas. Taip pat nurodomas „labiau pabrėžtos“ ir „mažiau pabrėžtos“ natos. Dera pastebėti, jog pagal gamos laipsnių atstumus šis giedojimas neatitinka Vakarų tradicijos, todėl jo neįmanoma atlikti pianinu (kai kur atstumas yra trys ketvirčiai tono ir pan.). 


Melodinis judėjimas yra griežtai susisietas su teksto turiniu. Kai minimi „aukštesni“ dalykai, tokie kaip Dievas, angelai, Dievo Motina, tai melodija kyla, kai minimi „žemesni“ dalykai, melodija leidžiasi. 


Bizantiškąjį giedojimą visada lydi isono laikymas. Isonas - viena nenutrūkstamai laikoma nata, sudaranti foną melodijai. Isonas simbolizuoja Dieviškąsias Energijas, nenutrūkstama Dievo veikimą žemėje, kurio fone Bažnyčia gieda vienu balsu, vienais žodžiais, viena melodija, šlovindama Dievą. Isono laikymas vadinasi isokratima, ir gali būti trijų rūšių:


1. Nekintantis. Standartinis isonas, viena nata, kuri nesikeičia, nebent melodija pereitų į visiškai kitokia dermę;

2. Dominuojančios natos - isonas juda pagal dominuojančią dermės arba tetrakordo natą;
3. Harmonizuotas isonas - isonas juda melodiškai, pagal melodiją.

Daugelis giedotojų laikosi 1 ar 2 technikos, tačiau, pavyzdžiui, Simonopetro vienuolyne giedama pagal 2 arba 3 techniką.


Melodija gali pereiti į medatyvių skiemenų kartojimą (te ri re ri re... ir panašiai), tai vietos, skirtos skaityti Jėzaus maldai.


Ši giedojimo tradicija per vienuolynus pasiekė Vakarus, o per šventųjų Kirilo ir Metodijaus misiją - ir Kaukazą bei Rusiją.


Po Konstantinopolio užėmimo šias žinias perėmė musulmonai. Geriausi Bizantijos Psalmodia atstovai steigė mokyklas Osmanų imperijoje ir mokė musulmonų giedotojus.




RUSIŠKOS NATOS (ZNAMENNYJ RASPEV, KRJUKI)

Rusijoje Bizantijos natų ir giedojimo tradicija buvo perdirbta ir įgavo kitokį pavidalą. Simboliai šiek tiek pakito, tonai ir melodijos buvo „slavizuoti“, t.y. pridėta slavų kultūros motyvų.





Jėzaus malda:

Jėzaus malda, meldžiasi Valaamo vienuoliai

„Triskart šventas“ giedamas pagal slavišką tradiciją:



Akatistas Viešpaties Kryžiui:




Atlieka Vaalamo vienuolyno choras: https://sites.google.com/site/gintarasmedia/mp3/4.%2BHor%2BValaamskogo%2Bpodvor_ya%2B-%2BKrestu%2BTvoemu%2Bpoklonyaemsya%2C%2BVladyko%2B%28znamennyy%2Bro_%28mp3top100.net%29.mp3


Po Petro I kultūrinių reformų Rusijoje Bažnyčioje pradėta naudoti vakarietiška giedojimo tradicija, senąją išsaugo sentikiai ir vientikiai, o dabar ši tradicija po truputį vėl atgimsta.

GRIGALIŠKASIS CHORALAS

Bizantiškasis giedojimas, kaip ir daugelis kitų liturgijos elementų, buvo perimtas ir Vakaruose. Taip susiformavo vadinamosios vakarietiškos „neumos“ (neteisingas graikiško žodžio „pneuma“, Dvasia, dvelksmas, kvėpimas tarimas).


Senovinės neumos atrodė labai panašiai į bizantiškas natas:




Vėliau laipsniškai vystėsi:






Kol galop iš jų susiformavo šiuolaikinės Vakarų natos. Šiuolaikinėje Romos Katalikų Bažnyčioje senąsias ortodoksinio giedojimo tradicijas saugo tik nedaugelis.




Vakarietiškas choralas mums skamba įprasčiausiai, nes iš jo vėliau išsivystė operinis dainavimas ir visa šiuolaikinė muzika. 


------

Susiję įrašai:

Šv. Jono Auksaburnio liturgija su senovės rusų giesmėm http://ortodhttp://ortodoksas.blogspot.com/2013/11/sv-jono-auksaburnio-liturgija-su.htmloksas.blogspot.com/2013/11/sv-jono-auksaburnio-liturgija-su.html


2013 m. lapkričio 24 d., sekmadienis

Paskaita Krikščioniškosios filosofijos formavimasis ir jos santykis su klasikine tradicija


Lapkričio 28 d., ketvirtadienį, 18 val., Laisvasis universitetas (LUNI) kviečia į Gintaro Sungailos paskaitą „Krikščioniškosios filosofijos formavimasis ir jos santykis su klasikine tradicija“. Renginys vyks „ARTotekos" kūrybinėse dirbtuvėse, A. Strazdelio g. 1 (prie „Tamstos“ muzikos klubo, šalia Barbakano), Vilniuje.

Lektorius – paskutiniojo kurso filosofijos studentas – šioje paskaitoje kalbės apie formatyvųjį krikščioniškosios filosofijos laikotarpį nuo patristikos pradžios iki scholastikos Vakaruose ir hesichazmo užuomazgų Rytuose. Paskaitoje bus svarstomas Antikos kultūros perėmimas, teologijos ir filosofijos santykis krikščionybėje. Pagrindinės laikotarpio problemos – požiūris į pagonišką kultūrą ir mokslą, sisteminės filosofijos pradžia, šventųjų tekstų interpretacijos kriterijai. Paskaitos pabaigoje vyks diskusija.
https://www.facebook.com/events/474218406028543/


PASKAITOS AUDIO: http://ortodoksas.blogspot.com/2013/12/gintaras-sungaila-krikscioniskosios.html

Kaip susitvarkyti su mintimis apie tai, kad partneris iki tavęs turėjo kitų?


Gavau klausimą iš vienos merginos: „mane kažkodėl visada labai traumuoja mintis, kad iki manęs buvo labai ilgas merginų sąrašas, aš su tuo niekaip negaliu susitaikyti, ir kartu žinau, kad kuo vyresnė darausi ir kuo vyresnio vyro noriu, tai tuo ilgesnis tas sąrašas bus“. Mes kiekvienas turime tam tikrą „bagažą“, tam tikrą nugyventa gyvenimą, padarytas klaidas ir istoriją, kuo daromės vyresni, tuo „bagažo“ daugiau. Kadangi esu vyras, tai man patogiau bus kalbėti apie moters, o ne vyro paiešką. Taigi, kaip susitaikyti su partnerio „bagažu“?

-----

Šios problemos bijoti nereikia. Vakarų visuomenės sluoksniuose, kur permiegoti su kitu žmogumi nėra nieko ypatingo, tai dažnai tampa psichologinių konsultacijų problema. Juk daugpatystė yra nežmogiška būklė, o kas yra partnerių kaitaliojimas, jei ne daugpatystė?


Žinoma, lengviau yra „vengti“ tokių savęs išbandymų ir pačiam laikantis krikščioniško mokymo ieškoti žmonos krikščionės. Tikinti krikščionė, arba bent jau laiku atsivertusi, neturės daug „bagažo“, ilgo partnerių sąrašo ir pagunda nusiminti bus mažesnė. Tokių laimingų porų yra daug. Tačiau, kaip sako romėnų patarlė, „meilė - akla“, mylimą žmogų ne renkamės, o sutinkame.

Iš tiesų - amor vincit omnia, meilė nugali viską. Tarkim, kai į tave žvelgia dvi spindinčios akys, kurių vyzdžiai - tarsi juodi perlai, kurių juodyje gali įžvelgti begalybę, laiko ir amžinybės sankirtą - tokią akimirką klaidos tampa nesvarbios. Susitikimas, tikėjimas šiuo prieš tave esančiu asmeniu priverčia pamiršti, nebesirūpinti tuo, kas buvo. Mąstydami mes mąstome praeitį, o veiksmas reikalauja žvilgio į ateitį. Tikėjimas ir noras būti čia ir ateityje, noras buvoti kartu griauna praeities jungą.


Atsiduodamas šiam santykiui žmogus priima buvimą kartu kaip įvykusį pasirinkimą ir nori būti dviese, natūralu tampa glūdinti vienas kito aštrius kampus ir būti šiame santykyje iki mirtis išskirs. Akių susitikimas yra asmenybių susitikimas. Asmuo mato prieš save tik kitą asmenybę, bet nemato jos kaip daiktinio objekto, kaip prieš-išstatyto daikto; jam nerūpi to asmens praeitis, nusidėjimai, nes tai būtų daiktinė prieiga, tik daiktams yra būdinga erdvė ir laikas (istorija), o asmenybė, arba, siela, yra amžinasties kategorija, taipogi pirmas asmuo jaučia begalinį norą apjungti gyvenimus su antruoju asmeniu ir nemato kitos galimybės.

Svarstydami ne santykyje mes savo galvoje patys kuriame sau pabaisas, su kuriomis žaidžiame. Nereikia užsiimti tuščiomis situacijomis, reikia gyventi ir atrasti meilę.



2013 m. lapkričio 22 d., penktadienis

Šv. Jono Auksaburnio liturgija su senovės rusų giesmėm


Šv. Jono Auksaburnio Dieviškoji Liturgija, choras gieda pagal senovės rusų liturginę tradiciją. Liturgiją komentuoja profesorius diak. Andriejus Kurajevas.

2013 m. lapkričio 20 d., trečiadienis

Šv. Grigaliaus Nazianziečio seminaras


Dėmesio!

Kviečiame prisijungti prie šv. Grigaliaus Nazianziečio (IV a.) skaitymų. Pirmasis seminaras - lapkričio 22 d. (penktadienį), 15 val. 311 aud. Skaitysime pusę 27 pamokslo, svarstysime jo filosofijos sampratą, Antikos palikimo perėmimą graikiškoje patristikoje. Seminarą ves lekt. Mindaugas Kubilius.

Tekstai, platesnė informacija – Gintaras Sungaila sungaila.gintaras@gmail.com, 8 677 06761.

-----

Šv. Grigalius Nazianzietis - IV amžiaus filosofas ir teologas, Bažnyčios Tėvas. Mokslus baigė Atėnų Akademijoje, kurią kadaise įsteigė pats Platonas. Vienas iš trijų Ortodoksų Bažnyčios Didžiųjų Hierarchų (kartu su šv. Bazilijumi Didžiuoju ir šv. Jonu Auksaburniu), Romos Katalikų Bažnyčios daktaras, geriausias šv. Bazilijaus draugas, su kuriuo kartu ir mokėsi Akademijoje.

Ypač įtakingas rytų krikščionybėje. Pasak ortodoksų Tradicijos, neparašė nei vieno eretiško teiginio. Taip pat, kartu su šv. Evangelistu Jonu ir šv. Simeonu Naujuoju Teologu jis yra vienas iš trijų Ortodoksų Bažnyčios Šventųjų Tėvų, turinčių titulą „o Theologos“.

Didžiausi šv. Grigaliaus nuopelnai - filosofizuotas mokymas apie teozę (žmogaus sudievinimą per malonę), Šventosios Dvasios dieviškumo gynimas ir krikščionių teisės į Antikos intelektualinį palikimą gynimas nuo imperatoriaus Juliano Apostato (pagonių vadinto „o Philosophos“), kuris savo dekretu uždraudė krikščioniams dėstyti Romos imperijos mokslo įstaigose.

2013 m. lapkričio 19 d., antradienis

Katalikas Al­cui­nas Rei­das apie Mišių modernumą

Ir Romos katalikų tarpe yra skirtingų nuomonių apie liturgines reformas:
„- Vie­no­je sa­vo pa­skai­tų Kra­žiuo­se sa­kė­te, kad žmo­nės daž­nai skun­džia­si, kad Mi­šios jiems nuo­bo­džios. Ką rei­kė­tų da­ry­ti, kad taip ne­bū­tų? Kai ku­rie ku­ni­gai ska­ti­na jau­nuo­liais at­ei­ti į Mi­šias su gi­ta­ro­mis, būg­nais, gro­ti ir dai­nuo­ti mu­zi­ką, ko­kios klau­so­si kon­cer­tuo­se. Ar tai tei­sin­gas bū­das pa­da­ry­ti Mi­šias įdo­mes­nes?
- Ne, tai vi­siš­kai klai­din­gas ke­lias. Jei ban­dy­si­me links­min­ti žmo­nes Mi­šio­se, su lai­ku mums tie­siog pri­trūks idė­jų, nau­jų dir­gik­lių. Mi­šios nė­ra pra­mo­ga, tai gar­bi­ni­mas. Tai­gi ne­tu­rė­tu­me siū­ly­ti jau­ni­mui kul­tū­ros, ku­ri, mū­sų nuo­mo­ne, ga­lė­tų jiems pa­tik­ti, im­ita­ci­jos. Ver­čiau rei­kia juos su­pa­žin­din­ti su Kris­taus as­me­niu, vei­kian­čiu li­tur­gi­jo­je. Mi­šios yra nuo­bo­džios, jei žvel­gia­me į jas kaip į kaž­ko­kį dir­gik­lį, ku­ris tu­ri už­ti­krin­ti, kad nuo­lat bū­tu­me links­mi. Mi­šios nė­ra nuo­bo­džios, jei aš at­ei­nu į jas kaip į su­si­ti­ki­mą su Kris­tu­mi, ku­riam aš ati­duo­du vis­ką, ką ga­liu, ir iš ku­rio gau­nu vis­ką, ko man rei­kia.  
[...]
[K]al­bant apie ak­tua­lų­jį da­ly­va­vi­mą (lot. par­ti­ci­pa­tio actuosa - są­vo­ka, ne­re­tai klai­din­gai ver­čia­ma kaip „ak­ty­vus da­ly­va­vi­mas“ – aut.), tai reiš­kia bū­ti su­si­jun­gu­siam su Kris­taus vei­ki­mu li­tur­gi­jo­je. Tai ti­krai ne­reiš­kia, kad mes tu­rė­tu­me at­lik­ti kaž­ko­kius veiks­mus. Tai reiš­kia tie­siog sa­vo pro­tu ir šir­di­mi bū­ti su­si­jun­gu­siam su tuo, kas vyks­ta. To­kia lai­ky­se­na ne­įma­no­ma be šio­kios to­kios for­ma­ci­jos, su­pra­ti­mo, kas yra li­tur­gi­ja. Ir vėl­gi, jei aš ma­nau, kad li­tur­gi­ja yra pra­mo­ga ar kad ji tu­rė­tų links­min­ti, užim­ti žmo­nes, ga­liu im­ti da­ry­ti dau­gy­bę da­ly­kų, ban­dy­ti įtrauk­ti pa­čią įvai­riau­sią mu­zi­ką. Kai ku­rio­se pa­sau­lio da­ly­se ku­ni­gai net ren­gia­si klou­nų dra­bu­žiais, kad tik pra­links­min­tų žmo­nes. Tai ak­ty­vu­mas, bet tai ti­krai ne ak­tua­lu­sis, įdva­sin­tas da­ly­va­vi­mas – tai ne­tu­ri nie­ko bend­ra su tuo, ko no­rė­jo An­tra­sis Va­ti­ka­no su­si­rin­ki­mas, ko no­rė­jo XX am­žiaus pra­džios li­tur­gi­nis są­jū­dis, ko no­rė­jo po­pie­žius Pi­jus X. Jie no­rė­jo – o šiais lai­kais mums to tie­siog žūt­būt rei­kia, – kad pa­nir­tu­me į li­tur­gi­ją ir sem­tu­mė­mės iš jos lo­bių, jos teks­tų, apei­gų, gies­mių, jos gro­žio – juo­se ra­si­me vis­ką, ko rei­kia mū­sų krikš­čio­niš­kam gy­ve­ni­mui. Ir, ži­no­ma, kad su­ge­bė­tu­me jo­je su­tik­ti Kris­taus as­me­nį.“ 
 - diak. A. Reidas
Visas interviuhttp://www.arche.lt/2013/08/kad-misios-nebutu-nuobodzios.html  
Pa­sau­ly­je A.Rei­das la­biau­siai ži­no­mas dėl sa­vo vei­ka­lo „The Or­ga­nic De­ve­lop­ment of the Li­tur­gy“ („Or­ga­ni­nė li­tur­gi­jos rai­da“), ku­riam įva­dą par­ašė kar­di­no­las Jo­sep­has Rat­zin­ge­ris.

Šiuo metu Vakarų Europoje mažėjant bendram Romos katalikų skaičiui, gausėja parapijų, švenčiančių tradicines Mišias. 

Ortodoksų Bažnyčia liturginėje praktikoje laikosi dar iki didžiosios schizmos (1054 m.) numatytų kanonų, o liturgiją švenčia pagal šv. Jokūbo Viešpaties Brolio (I a.) ir pagal ją sudarytas šv. Bazilijaus (IV a.) ir šv. Jono Auksaburnio (V a.) apeigas. Vakarų rito ortodoksų misijos švenčia lotyniškąją liturgiją pagal tridentiškąją ir ikitridentiškąją tradicijas, dažniausiai celebruojama vietine kalba.

Video, pašiepiantis (?) Romos katalikų II Vatikano susirinkimo liturginės reformos vaisius:


------

Taip pat skaitykite:

Dieviškoji Liturgija (Rytų ir Vakarų ritas) http://ortodoksas.blogspot.com/2013/02/dieviskoji-liturgija-rytu-ir-vakaru.html 
Katalikybė Rytų Ortodoksų (stačiatikių) akimis http://ortodoksas.blogspot.com/2012/12/katalikybe-rytu-ortodoksu-staciatikiu.html
Schizmos priežastys http://ortodoksas.blogspot.com/2013/02/schizmos-priezastys.html

2013 m. lapkričio 16 d., šeštadienis

Apgaulinga išorė



„Viename vienuolyne gyveno vienuolis, kuris niekada ant nieko nepykdavo, jei kas ką besakydavo, jis neatsikalbinėdavo, neimdavo į galvą. Visi broliai buvo nustebinti jo nuolankumo ir susitaikymo ir nutarė pasimokyti iš šio romaus žmogaus. Nuėję pas jį paklausė: „Sakyk, broli, kaip tau pavyksta visada išsaugoti vidinę ramybę, nors ir kiti tau priekaištauja ir kitaip kabinėjasi?“. Jis atsakė: „Ai, gi kreipsiu aš čia dabar dėmesį į tai, ką kiekvienas šunsnukis šneka, ar ne?“

Diak. Kurajevo papasakota vienuolių istorija apie tai, kad išorine „pamaldumo“ kauke gali slėptis kitas žmogus.

2013 m. lapkričio 14 d., ketvirtadienis

Dievo mirties teologija (teotanatologija, krikščioniškasis ateizmas)

Graikiškas žodis „atheoi“ („bedieviai“) Laiško Eefesiečiams 2,12, užrašytas III amžiuje (Papyrus 46). Šis žodis daugiau nesutinkamas jokiose formose niekur nei Naujame Testamente, nei Senajame (Septuagintoje).

XX amžiuje pasirodė labai savotiška teologijos mokykla - „Dievo mirties teologija“. Jos atstovai: Gabriel Vahanian, Paul Van Buren, William Hamilton, John A.T. Robinson, Thomas J. J. Altizer, John D. Caputo, L. Rubenstein. Ši mokykla rėmėsi Friedricho Nietzsches „Dievo mirties“ koncepcija, pirmąsyk aprašyta jo „Linksmajame moksle“:
„Ar girdėjote apie tą beprotį žmogų, kuris šviesų vidudienį uždegė žibintą, išbėgo į turgavietę ir visą laiką šaukė: „Aš ieškau Dievo! Aš ieškau Dievo!“ Kadangi ten susirinko daugelis iš tų, kurie netikėjo į Dievą, aplink jį pasigirdo kvatojimas. „O ką, ar jis dingo?“ – paklausė vienas. „Jis paklydo kaip vaikas“, – pasakė kitas. „Arba pasislėpė? Ar jis mūsų bijo? Ar jis leidosi plaukioti? Išvyko į kitas šalis?“ – taip jie pakaitomis rėkė ir juokėsi. Tada beprotis įpuolė į minią ir varstė juos žvilgsniu. „Kur Dievas? – sušuko jis. – Aš noriu jums tai pasakyti! Mes jį užmušėme – jūs ir aš! Mes visi – jo žudikai! Bet kaip mes tai padarėme? Kaip mums pavyko išgerti jūrą? Kas mums davė kempinę, kad nutrintume dažus nuo viso horizonto? Ką mes padarėme, atplėšę šitą žemę nuo jos saulės? Kur ji juda? Kur judame mes? Šalin nuo visų saulių? Ar nekrintame be pertrūkio? Atgal, į šalį, į priekį, visomis kryptimis? Ar dar yra viršus ir apačia? Ar mes neklaidžiojame tarsi begaliniame Nieke? Ar nekvėpuoja į mus tuščia erdvė?“
Iš draugės gavau klausimą: „kaip tu žiūri į visą tą krikščioniško ateizmo klausimą?“. Trumpas atsakymas: neigiamai. Ilgesnis atsakymas - toliau.

Su kuo jau kuo, tačiau su krikščionybe tas „krikščioniškasis ateizmas“ neturi nieko bendro. Yra britų patarlė „can't eat the cake and have it too“, tai „teotanatologija“ yra bandymas suvalgyti tortą ir vis tiek jį turėti. Jis kyla iš vokiečių filosofijos nuostatos, jog moralė be tikėjimo absoliutine idėja nėra įmanoma. 

Pirmąsyk ši mintis pasirodo Imanuelio Kanto „Praktinio proto kritikoje“, kur Dievo buvimas, sielos nemirtingumas ir kt. priimami kaip praktinio proto postulatai, nes be jų nebūtų pagrindo moralumui. Nietzsche savo moralės kritikoje tą idėją radikalizuoja ir sako, kad moralė negali egzistuoti be steigiančio galios centro, vertybės, o teiginys „Dievas mirė“, jo kontekste reiškia aukščiausiosios steigiančiosios vertybės (Dievo) nuvertinimu, t.y., krikščioniškai šnekant, nebetikėjimu jos objektyviu pagrindu. Šis nuvertėjimas reikalauja visų vertybių pervertinimo, nes aukščiausios vertybės vieta lieka tuščia ir neaiškus tolesnis šio žiūros būdo statusas apskritai. Tačiau panašu, kad „Dievo mirties teologai“, tokie kaip pvz. tas pats Slavojus Žižekas, nenori prarasti krikščioniškos gailestingumo, pagarbos asmeniui ir kt. etikos, todėl bando organizuoti mąstymą aplink centrinę tuštumą.

M. Heideggeris tiksliai pastebi, jog „Dievo mirtis“ Vakarų kultūroje - tai istorinis faktas, o ne asmeninio tikėjimo. Tačiau teotanatologų atsakas yra ne nauja evangelizacija, o bandymas gyventi kaip seniau jau pasikeitusiame pasaulyje. Šio projekto prielaidos yra visiškai išsigimusios - tai ne tikėjimas Kristaus prisikėlimu, o perspektyvizmas ir pragmatinis-vertybinis mąstymas, kuris į krikščioniškas vertybes žiūri kaip į „vertingas“, „naudingas“ plėstis galios valiai, o į krikščionybę - kaip į galios centrą.

Krikščioniškų vertybių reikalingumas kyla dėl jų grindžiančiojo statuso Vakarų kultūros status quo atžvilgiu. Pavyzdžiui, iš krikščioniško suvokimo, kad absoliučiai kiekvienas žmogus yra Dievo atvaizdas (eikona), be to, absoliučiai kiekvienas yra asmenybė (per sona, prosopon), kurioje yra ne tik tai, kas išoriškai pažinu (veikimai - energeia, t.y. ypatybės - idiomata ir bruožai - charakter), bet ir tai, kas vidujai nepažinu ir nevaldoma (esmė, substancija - ousia) atsiranda mokymas apie kiekvieno žmogaus kaip asmens vertę. Absoliučiai kiekvienas žmogus nuo pradėjimo momento yra lygiai vertingas, kiek ir visi kiti. Antra, yra mokymas apie laisvą valią, t.y. negalima prieš žmogų naudoti prievartos ir varžyti jo valios, jo pasirinkimų, nes tai yra jo kaip asmenybės dalis. 

Tarkime, islamo kultūroje žodžio „asmuo“ net nėra, krikščionių-musulmonų debatuose tenka vartoti žodį „kaukė“ ir tada musulmonai nesupranta, kad kalbama apie ousia ir hypostasis santykį, o paprastai galvoja, kad kalbama apie vienos substancijos modusus. Be to, daugybėje islamo mokyklų nėra mokymo apie žmogaus laisvą valią. Visa tai išsilieja į praktines implikacijas, kad pvz. Šarijato teisėje daugelyje šalių už apostazę (islamo atsisakymą) yra numatyta mirties bausmė, taip pat yra normalu, kad jei musulmonas ima abejoti islamu, prieš jį galima naudoti prievartą (pvz. kalinimą ir kt.), kad jis grįžtų į tikėjimą.

Tas galioja ir lyčių santykiuose, pagal krikščionišką mokymą vyras ir moteris yra lygiaverčiai, pagal islamą vaikas kyla iš vyro, o moteris yra tik „talpykla“ vyro vaikui ir t.t..
Tai Nietzschės požiūriu yra lyginamos dvi skirtingai centruotos vertybių sistemos. Vakarai yra „nihilistinėje“ stadijoje, o tai reiškia, kad gręsia percentravimas, naujo žiūros taško pasirinkimas, kuris pervertins tam tikras vertybes. Todėl panašu, kad, pavyzdžiui, Slavojaus Žižeko atveju (kuris yra vienas iš populiariausių „krikščioniškųjų ateistų“), jis nenori prarasti tų krikščioniškų vertybių, bet taipogi nenori išpažinti krikščionių religijos. Juk per XX amžių matėme, ką gali atnešti laisvamanis vertybių pervertinimas - Holokaustą, Stalino lagerius ir t.t...

Kai kas ieško šios teologijos gilmės jos priešistorėje, Pseudodionisijaus Areopagito, Mokytojo Ekcharto ir kt. apofatinėje teologijoje, bet man atrodo, kad jos naudojimas „teotanatologijoje“ yra pritempimas. Iš esmės Tomas Akvinietis buvo Pseudodionisijaus Areopagito sekėjas ir ten jokios Dievo mirties nėra. Apofatinėje teologijoje starto pozicija yra tai, kad nežinoma, ar Dievas yra ir bandoma nustatyti, kas jis nėra, tačiau ji neužkerta kelio katafatinei teologijai.

Taigi, reziumuodamas pasakyčiau, kad dabartinis teotanatologijos populiarumo nuosmukis yra nuosekli, loginė jos išbaiga. Jei „Dievas mirė“, jei teologijai atėjo galas, tai ir nėra ko pasakyti. Jei jau tortą suvalgėme, tai lėkštėje nieko neliko. Bet nereikia klaidžioti Nieke, nes šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožia...

-------

Susiję įrašai:

Dievo buvimas kaip praktinio proto postulatas I. Kanto filosofijoje (http://ortodoksas.blogspot.com/2013/05/dievo-buvimas-kaip-praktinio-proto.html)