Tarp Rytų ir Vakarų

Autorius: kun. Gintaras Jurgis Sungaila.

„Ortodoksija - tai Kristaus Bažnyčia žemėje“ - S. Bulgakovas, „Ortodoksija“.

Ko gero didžiausia žaizda šiuolaikiniame „europietiškame“ mąstyme yra išstumta į pasąmonę Rytų-Vakarų schizma, formaliai įvykusi 1054 metais, o realiai aštriausiu pavidalu prasivėrusi dar 800-aisiais, kai Vakaruose popiežius Leonas III frankų lyderį Karolį vainikavo „imperatoriumi“.

Rytuose, kur niekas negirdėjo apie „Romos imperijos žlugimą“ , toks veiksmas atrodė akiplėšiškas. Juk Konstantinui 300 m. įkūrus „Naująją Romą“ - Konstantinopolį, ten ir toliau gyveno romaioi - romėnai, o valstybė vadinosi Basileia Romaion - Romos imperija.

1453 metais musulmonų įvykdytas Karaliaus Miesto (Basileousa Polis) - Konstantinopolio - užėmimas tik pagilino dvasinę krizę. Ši problema išvirto į nesuvokimą, jog egzistuoja kita, Rytų Europa, su kitokia pasaulėjauta ir pasaulėžiūra. Tai rodo ir Romos Katalikų Bažnyčios priimtas 1964 m. priimtas dekretas Orientalium Ecclesiarum, kuriame skelbiama: „Rytų bei Vakarų Bažnyčios iš dalies viena nuo kitos skiriasi savo apeigomis, tai yra liturgija, bažnytine drausme ir dvasiniu paveldu“ - abstrakčiomis frazėmis nutylimi giluminiai teologiniai skirtumai. Rusų Ortodoksų Bažnyčios atstovas išorės reikalams metropolitas Ilarionas (Alfejevas) vienoje savo laidų „Ortodoksija ir pasaulis“ minėjo, jog bendraujant su katalikais vienas labiausiai jam rūpestį keliančių dalykų yra jų įsitikinimas, jog Rytų-Vakarų skirtumai yra visų pirma juridiniai, ne teologiniai. Savo ruožtu ortodoksai dialoge su katalikais kelia teologines problemas ir visai tik antrame plane mato juridinius nesutarimus.

Tai atskleidžia tendenciją, aprašytą ortodoksų mąstytojo Christos Yannaras. Jis vaizdingai teigia, esą „gotika yra vakarietiško dvasingumo etalonas“. Iššokanti iš viso architektūrinio ansamblio, iš už mažų, kasdienių namų, besistiebianti link dangaus ir tarsi steigianti tvarką visame kaime ar mieste, ji - atskaitos taškas, nuo kurio mintis gali sekti tik toliau statant loginį rūmą. Viduje vykstanti liturgija - tarsi universiteto paskaitos, informuojančios apie aukščiau esamą nekintamą išmintį. Visi klusniai sėdi, kai reikia atsistoja, kai reikia atsiklaupia, kaip reikia viską tvarkingai ramiai atlieka, klusniai išklauso ramiu balsu perskaitomo skaitinio, o priėmę „švarią“, vien duonos pavidalo švč. Komuniją klauso pamokslo. Ritualinė liturgijos dalis virsta grynai „simboliška“. 

Gotikinė katalikų katedra

Ortodoksų bažnyčios ir soborai dažniausiai sudaro stilistinį sąskambį su aplinkiniais statiniais, plečiasi į šonus tiek pat, kiek stiebiasi viršun, statomi pagal griežtus kanonus. Kupolai, raižiniai, kryžiai - viskas griežtai krikščioniška, čia nerasi Lauryno Stuokos-Gucevičiaus Vilniaus Arkikatedroje pritaikytoje antikinio-klasicistinio stiliaus kolonų, skulptūrų. Iš išorės regimas statinys nepretenduoja stiebtis į dangų, o pretenduoja būti namais, kuriuose susitinka dangus ir žemė. Todėl visa esmė vidaus vyksme - Dieviškojoje Liturgijoje, kur viskas giedama, niekas nekalbama paprastu balsu, žmogų supa ikonos, ore dvelkia smilkalai ir ritualu jau pateikiama visa informacija, kokios jam gali prireikti dvasiniame gyvenime. Kunigas liepia prisiminti tai, kas vyksta: „Dieviškoji išmintis! Dėmėkimės!“ sako jis prieš vienu tonu pusiau giedamą Šventojo Rašto skaitinį. Šiai atmosferai svetimas bet koks akademizmas, formalumas, todėl ir stovima arba klupama, o ne sėdima. Silogistika ortodoksui - tuštybė, o didžiausia išmintis glūdi Eucharistijos duonoje ir vyno taurėje.

Ortodoksų katedra

Tai yra viso ortodoksalinio dvasingumo esmė: menas kaip apreiškimas, politika kaip misija, literatūra kaip šventųjų gyvenimų ir mistinių potyrių aprašymas, muzika kaip angeliškojo giedojimo Dievui imitacija, kūnas - kaip Dvasios namai, Bažnyčia - kaip Dievo namai. Oikonomija („namų statyba“) taigi, yra teologijos dalis ir organizuojama pagal teologinius principus, o ne atvirkščiai. Justiniano kodekse įtvirtinama: turi egzistuoti Bažnyčios ir Valstybės simfonija, jokio dviejų kalavijų principo. Liturgija, drausmė, dvasinis paveldas - tai formalūs dalykai, ortho doxia kaip teisingas šlovinimas kyla iš ortho doxios kaip tikrojo tikėjimo.

Vakariečiui išsišokanti gotika yra nekasdienis, tarsi iš išorės besiveržiantis dalykas, kuris čiupinėjamas silogistiniais ir moksliniais pirštais. Mokslas, technologija - tai tarsi tas pasaulis, kuriame gyvena vakarietis, religija - kažkas aukštesnio, kažkas neapčiuopiamo. Religinės dogmos yra „mistika“, kažkas nesuprantamo ir nesuvokiamo. Atkreipkite dėmesį, kokį gąsdinantį atspalvį turi šis žodis! „Mistika“ - apie tai negalime kalbėti. Lotyniška teologija baigiasi ten, kur prasideda mistika.

Rytiečiui - atvirkščiai. Religija yra jo gyvenimas, o technologija ir viskas, kas vakariečiui kasdieniška, jam atrodo išoriška. Mistikos ir ne-misikos priešpriešos ten niekada ir nebuvo, o ne-mistinė teologija ten net nelaikyta teologija. Todėl legitimus ir itin problematiškas klausimas rytiečiui yra „kaip turėtų gyventi ortodoksas pasaulyje?“. Vakarams aktualesnis klausimas „ką katalikybė mums reiškia šiandien?“, t.y. iš pasaulio perspektyvos. 

Schizma, taigi, įvyko ne popiežiaus raštuose ar Bažnyčios administracijoje. Schizma įvyko sąmonėje.